Naujienos

Balandžio 26 d., 19 val. VU Teatro salėje įvyks VU Dramos teatro premjera „Vivat Academia“. Spektaklį pagal Remigijaus Baltrušaičio pjesę sukūrė ilgametis teatro režisierius Rimantas Venckus.

"Universiteto įkūrimas nebuvo lengvai įvykdoma misija. Daug žmonių ilgai ir nenuilstamai klojo pamatus šiam įvykiui. Vienas jų – vyskupas Valerijonas Protasevičius, padėjęs pirmąjį pamatinį akmenį - Vilniaus kolegiją. Akmuo – sudėtinga materija, absorbuojanti ir meilę, ir neapykantą, ir kuriančiąją, ir griaunančiąją jėgą. Vyko arši kova tarp katalikų (jėzuitų) ir reformatų, norinčių turėti Lietuvoje universitetą ir per jį skleisti savo aukštąsias idėjas. Į kovą aktyviai įsitraukė ir didikai, bajorija, kuri taip pat buvo pasidalijusi į dvi stovyklas, dariusias įtaką karaliui. Tad Stepono Batoro įsakas pagaliau patikėti universiteto kūrimą jėzuitams jam buvo nelengvas žingsnis, kainavęs daug ilgų, kankinančių ir gal net skaudžių apsisprendimo mėnesių.
Šiandien VU yra vienas populiariausias ir geriausias Lietuvos universitetas, o tai, be kitų priežasčių, lemia ir tas faktas, kad VU turi savo magiškąją galią DE PEOFUNDIS - iš praeities gelmių ateinančią patirtį, kuria galima pasiremti ir šiandien, strateguojant dabarties ir ateities planus.
Nesiekėme istorinių personažų ir jų aplinkos autentiškumo. Kur kas svarbiau - jų mintys ir jausmai. Įsivaizduokime, kad jie – tai mes prieš 440 metų..."

Režisierius Rimantas Venckus

Kiti spektaklio rodymo laikai:
Balandžio 27 d., 16 val.
Balandžio 29 d., 19 val.
Balandžio 30 d., 19 val.
Gegužės 2 d., 19 val.
Gegužės 6 d., 20 val.

VU Dainų ir šokių ansamblis kviečia kartu paminėti 101-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines.

Dar ne taip seniai, dėl susiklosčiusių istorinių vingių, įvairūs renginiai skirti paminėti Lietuvos valstybės atkūrimui nebuvo galimi. Tačiau 1981 m. vasario 16-osios proga choreografui a. a. Ričardui Tamučiui kilo idėja suorganizuoti Vilniaus miesto tautinių šokių kolektyvų bendrą koncertą. Tada renginys buvo pavadintas „ViNeVa“, aktyvių tuometinių ansamblių trumpiniu (Vi – „Vingis“, Ne – „Neris“, Va – „Vaiva“). Visgi paslėpta mintis buvo Lietuvos Valstybės atkūrimo proga rengiamas koncertas.

Metams bėgant, prie tų trijų ansamblių prisijungdavo vis daugiau kolektyvų. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis ne išimtis.

Dabar, kiekvienas vasario 16-osios koncertas tampa spektakliu, kuris padeda atgyti lietuviškoms tradicijoms, naujai suskambėti dainų pynėms bei skleistis tautiškumui. Svarbiausia, tokio renginio metu, tiek dalyvių, tiek žiūrovų širdys plaka vienu ritmu.

Šiais metais, vasario 16-ąją, kartu švęsime jau 101-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines.

O šiųmetinis koncertas yra skirtas iškiliausio tautinio šokio kūrėjo Juozo Lingio 100-osiomis gimimo metinėms paminėti. Juozas Lingys sukūrė apie 200 liaudies šokių sceninių kompozicijų, choreografinių vaizdų, išleido 20 knygų apie lietuvių liaudies šokius. Choreografas yra laikomas lietuvių sceninio liaudies šokio pradininku. Koncerto programoje pamatysime visus į tautinio šokio aukso fondą įtrauktus Maestro kūrinius.

Koncertas vyks vasario 16 d., 16 val., Rusų dramos teatre, 16 val.

VU Dainų ir šokio ansamblio informacija

VU Kultūros centras norėdamas paskatinti istorijų pasakojimo kultūros atsiradimą Vilniaus universitete, organizuoja kūrybines šio žanro pažinimo dirbtuves. Jau ketvirtą kartą darome nemokamas trijų dienų (11 val.) dirbtuves, į kurias kviečiame VU DARBUOTOJUS!

Mokėjimas gerai pasakoti istorijas yra pripažįstamas kaip ateities darbuotojų viena svarbiausių savybių. Gebėjimas išreikšti mintis sklandžiu naratyvu, kalbėti prieš įvairias auditorijas, galėjimas įkvėpti žmones – tai ateities lyderių savybės.

Taigi, dirbtuvių metu jūs:
• Išmoksite taip vadinamos „7 kaulų“ istorijų pasakojimo technikos (bare-boning). Ji padės ir skaitant/rašant įvairius darbus, projektus darbe, ir klausantis kitų istorijų, ir be abejonės, pasakojant pačiam;
• Išmoksite, kaip kiekvieną istoriją reikia „sugyvinti“, padaryti ja įdomia, patrauklia kitiems. Po to niekada nepasakosite sausai, neįdomiai, žmonės klausysis jūsų nevargdami, ar nelaukdami, kol pagaliau baigsite;
• Išmoksite naudingų dalykų apie istorijos tempą, detales. Suprasite, kad kartais mažiau detalių yra geriau. Išmoksite, kaip įtaigiai apsakyti dalyko esmę;
• Įgysite realios kalbėjimo prieš auditoriją patirties saugioje aplinkoje. Dirbtuvės negali būti didesnės nei 12 žmonių, todėl gausite daug individualaus dėmesio, mokytoja tiksliai įvardins jums reikalingus dalykus ir parodys kelią, kaip patobulėti.
• Galvojate, kad nieko įdomaus neturite papasakoti? Visi turi, ką papasakoti! Tereikia iš atminties iškrapštyti istorijas, o po to jas gerai ir įtaigiai papasakoti. Tai padės Jums lengviau užmegzti reikalingas pažintis, susirasti draugų, sustiprinti esamus ryšius.
• SMAGIAI PRALEISITE LAIKĄ įdomių žmonių apsuptyje, įsikvėpsite kūrybiško, užmegsite įdomių pažinčių.

Dirbtuves ves profesionali šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Nyderlanduose. Milda Amsterdame yra baigusi „Mezrab Storytelling School“, ruošiančią profesionalius pasakotojus. Ji reguliariai pasakoja Mezrab kultūros centre, nuolatos pasirodo daugybėje kitų vietų Lietuvoje ir Olandijoje. Pasakotoja yra storytellingo praktikė ir savo dirbtuvėse siekia praktinį žinojimą perduoti ir studentams.
Lietuvoje įkūrė Baltic Storytelling Centre.
Milda taip pat yra VU alumnė, čia įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius filosofijos ir literatūros srityse.

Užsiėmimų laikai:
Vasario 3 d. (sekmadienis) 14 – 18 val.
Vasario 4 d. (pirmadienis) 16 – 20 val.
Vasario 5 d. (antradienis) 15 – 18 val. 
Vasario 5 d. (antradienis) 19 val. OPEN MIC VAKARAS! Atviras įėjimas visiems norintiems pasakoti savas arba išgirsti kitų istorijas!

Vieta: Kultūros centras, Čiurlionio g. 21, 344 auditorija (už Didžiosios aulos)

DIRBTUVĖSE VIETŲ SKAIČIUS RIBOTAS. BŪTINA REGISTRACIJA ČIA IKI SAUSIO 31 d.

Lapkričio 11–17 dienomis VU Kinetinio teatro trupė lankėsi Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame universitetinių teatrų festivalyje „TurgenevFEST”, iš kurio grįžo ne tuščiomis, o su pagrindiniu festivalio apdovanojimu.

„TurgenevFEST” ‒ tai vienas didžiausių universitetinio jaunimo festivalių Rusijoje. Jo metu, dešimt skirtingų kolektyvų iš Vokietijos, Indonezijos, Pietų Korėjos, Italijos, Lietuvos ir Rusijos pristatė savas teatrines interpretacijas, parengtas pagal rašytojo I. Turgenevo kūrybą. VU Kinetinio teatro trupė, festivalyje pristatė spektaklį „Per kūną“, sukurtą pagal I. Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Jame aktoriai gvildeno moters vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje temą ir iš kitų dalyvių išsiskyrė bežode teatrine forma. Režisierius ir choreografas Andrius Pulkauninkas atkreipė dėmesį į kritiko A. Ablamovo festivalyje išsakytu vertinimu, jog „spektaklį buvo galima skaityti kaip knygą, suvokiant judesius kaip konkrečios pastraipos dalis, o personažų pergyvenimus atskleidžiant be jokio teksto“. Pasak režisieriaus, tai didelis pagyrimas iš konkretų dramatinį kūrinį nusiteikusio stebėti literato lūpų.

Daugelio Kinetinio teatro trupės spektaklių ašis ‒ vizualus, neverbalinis reginys, kuriame gausu judesio, šokio, improvizacijos bei rizikos elementų. Rusijoje laurus nuskynęs trupės spektaklis „Per kūną” jau spėjo apsilankyti Argentinoje, Urugvajuje, Korėjoje, bei Švedijoje, kur buvo ne tik įvertintas, bet ir įvairiapusiškai interpretuotas. Tačiau režisierius A. Pulkauninkas pabrėžia „TurgenevFEST” apdovanojimo reikšmę: „Rusija garsėja sena teatrine tradicija ir būti įvertintam Peterburge reiškia, man asmeniškai, daugiau nei, pavyzdžiui, Niujorke. Ypač, turint omenyje, kad mūsiškis spektaklis ‒ be teksto.”

Kinetinio teatro aktoriai ir režisierius teigia judriajame Sankt Peterburge pasisėmę ne tik gerų įspūdžių, bet ir naujų kūrybinių idėjų. Jas kolektyvas pademonstravo Teatro salėje lapkričio 29 dieną, pristatydamas naują projektą pavadinimu „Globalus hapinesass ‒ veganams nemokamai”.

AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU

VU Kultūros centras bendradarbiaudamas su „Pojūčių teatru“ kviečia prisijungti savanorius konsultantus - Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto studentus.

Interaktyvus spektaklis (edukacija) „Aš tavęs nevirškinu“ bus skirtas 6-9 klasių moksleiviams. Pagrindinė idėja - žarnyno, virškinimo sistemos vieta mūsų gyvenimuose ir svarba. Knygos „Žarnyno žavumynai“ įkvėpti kūrėjai ieškos sąsajų tarp mūsų emocinės ir fizinės būsenos, sveikatos, pasitelkiant patyriminį teatrą. „Pojūčių teatro“ metodika šiame projekte susilies su gyvomis instaliacijomis ir leis vaikams patiems fiziškai patirti, kas vyksta žarnyne. Jie ne tik leisis į kelionę per įvairius organus, bet ir patys galės atkurti įvairius procesus, tapdami virškinimo sistemos dalimis. Procesai, skiriami į mikro (bakterijų ir fermentų), makro (organų) ir psichologinius (emocinis valgymas) bus aiškinami pasitelkiant judesio, kontaktinės improvizacijos priemones, bei tam skirtus specialiai sukurtus objektus ar erdvines, garso instaliacijas. Vaikai patirs kelionę, kuria energija iš maisto patenka į žmogaus kūną, patys ją kurdami kūnais ir vienas kitam padėdami. Visa tai menininkės pateiks per vieno paauglio istoriją, ypatingą dėmesį suteikiant emocinei būsenai. Vienas iš pagrindinių projekto tikslų - padėti ankstyvos paauglystės amžiaus mokiniams suvokti savo emocijas ir jų ryšį su sveikata, jos palaikymu, teisingai maitinantis ir atvirkščiai - apie stresą, kuris trukdo gerai fiziškai jaustis. Taip pat bus kreipiamas didelis dėmesys bendradarbiavimui tarpusavyje paties spektaklio metu, kai vaikai turės vienas kitam padėti, naudoti prisilietimą, kurti atmosferą ("suvirškinti" vieni kitus). 

Kūrybinė komanda į procesą įtrauks tikslinę paauglių grupę, kurie taps bendraautoriais. Jie kartu dalyvaus tyrinėjimo etape, vyks bendrauti su mokslininkais, terapeutais, dietologais, diskutuos jiems patiems rūpimais klausimais ir atradimais. Jų įtraukimas padės kūrėjams rasti tinkamiausiais temas ir kalbą, kuri geriausiai suprantama šiam dalyvių amžiui. Be to, šie vaikai įgaus daug naudingų žinių apie temą ir metodus, taps savotiškais projekto ambasadoriais savo mokyklose. 

"Pojūčių teatras" šiame projekte ieškos būdo, kaip natūraliai pakviesti dalyvius kartu sukelti vieni kitiems tam tikrus pojūčius, pvz. kaip virškinamą maistą liečia žarnyno gaureliai, kaip suspaudžia ir paleidžia stemplė. Tokiu būdu vaikai turės dirbti išvien, naudodami specialias medžiagas ir daiktus. Patyrus organizmo gyvenimą "iš vidaus", tikimasi, kad jiems bus lengviau suprasti teorines žinias, kurias jiems pateikia mokykla. Taip pat yra noras pritaikyti mažiausiai teatro tyrinėtą pojūtį - skonį. 

Spektaklio premjera planuojama 2018 m. gruodžio mėn. Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto patalpose.

PRISIJUNK, JEI:

• Domiesi ar specializuojiesi mitybos, psichologijos ar virškinimo sistemos srityse;
• Ieškai praktikos su vaikų ir paauglių auditorija, domiesi jų mąstymu;
• Pats/i esi smalsus/i, kūrybiškas/a ir nori tapti kūrybinio proceso dalimi;
• Nori geriau pažinti Universiteto koridorius ?

Tikslesnis bendradarbiavimo planas bus nuspręstas drauge. Mūsų kūrybinė komanda sudaryta iš menininkų, todėl bet kokia mokslinė pusė ir bet kokio dydžio indėlis bus reikalingas!

SUSIDOMĖJUSIUS PRAŠOME KREIPTIS , laiško tema – AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU ?

Daugiau apie mus: https://www.facebook.com/PojuciuTeatras/

http://www.theatreofsenses.com/

Liepos 9-15 dienomis Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Pauliaus Bernardo Koncės, dalyvavo jau devintą kartą vykstančiame tarptautiniame muzikos festivalyje ,,MISA“ Šanchajuje, Kinijoje.
Orkestras taip pat surengė koncertą Kinijos sostinėje Pekine, kur, diriguojant maestro Pauliui Bernardui Koncei ir maestro Modestui Jankūnui, atliko ne tik užsienio kompozitorių (J. S. Bacho, A. Vivaldi, W. A. Mocarto, A. Dvoržako), kūrinius bet supažindino klausytojus ir su lietuvių kompozitorių – M.K. Čiurlionio, J. Naujalio, G. Kuprevičiaus – kūriniais.

Tarptautinis muzikos festivalis ,,MISA“ – puiki proga kolektyvams susipažinti su kitų šalių muzikantų atliekama muzika, groti vieniems su kitais, bei pajusti muzikos stilių įvairovę: koncerte skambėjo nuo klasikinės iki džiazo muzikos, nuo tradicinių Kinijos instrumentų, tokių kaip dvistygis kiniškas smuikas erhu, muzikos iki rusų liaudies dainų. Pirmasis „MISA“ festivalis įvyko dar 2010 metais, kurio tikslas ir pagrindinė idėja – skatinti rytų ir vakarų kultūrų žmones dalintis muzika ir patirtimis bei drąsinti jaunus talentigus muzikantus siekti savo svajonių. Festivalyje dalyvauja tokie kolektyvai kaip Niujorko filharmonins orkestras, Šanchajaus simfoninis orkestras bei garsūs solistai, tokie kaip smuikininkas Renaud Capuçon, britų kompozitorius ir dirigentas, pelnęs „Grammy“ apdovanojimą, Bramwell Tovey. Pernai aštuntajame „MISA“ festivalyje dalyvavo ir Baltijos gitarų kvartetas.

Vos atvykusio į didžiausią miestą Kinijoje – Šanchajų – orkestro laukė intensyvios repeticijos bei meistriškumo pamoka su profesionaliu smuikininku Charles Li iš JAV, Ilinojaus valstijos. Orkestras profesoriui paliko įspūdį – po meistriškumo pamokų jis žavėjosi kolektyvo energija, skatino nesustoti ir tobulėti. Profesorius yra vienas iš pirmųjų Suzuki metodo (muzikos mokymo programa, grindžiama aplinkos sukūrimo principu, nes, anot S. Suzuki, žmonės dažniausiai mokosi iš aplinkos) įgyvendintojų Amerikoje. Taip pat Charles Li moko įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmones griežti smuiku, dauguma jo mokinių tampa profesionaliais muzikantais, vienas iš jų netgi yra laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą.

Pagrindiniame festivalio koncerte, kuris vyko Šanchajaus simfoninio orkestro salėje, pasirodė kolektyvai iš Rusijos, JAV, Taivano bei Kinijos, o tarp jų ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, kuris atliko J. S. Bacho ir W. Chr. Gliuko kūrinius. Koncerto finale nuskambėjo ir visiems puikiai pažįstama daina „Auld Lang Syne“, kurią atliko jungtinis Vilniaus universiteto ir Čikagos orkestras, Maskvos, Taivano bei Šanchajaus chorai. Kūrinį dirigavo Howard Leon Sandifer – Chicago West Community Music Center įkūrėjas bei vadovas.

Puikiai pasirodęs „MISA“ festivalyje ir įgijęs neįkainojamos patirties Vilniaus universiteto kamerinis orkestras džiugins Lietuvos klausytojus muzika ir toliau – vos spėjęs atsikvėpti kolektyvas jau pradeda ruoštis pirmajam artėjančio sezono koncertui su choru iš Indonezijos, Javos salos, kuris vyks jau šių metų rugsėjo 19 dieną.

„Ratilio“ jubiliejaus laukėm nesulaukėm: 50-mečio šventei ruoštasi gerą pusmetį, o galvoje ir širdyje mintis apie ansamblį nešiojome, sūpavome, čiūčiavome ir dar ilgiau. Ir štai išaušo birželio 16-oji, ir Kairėnų botanikos sodas suskambėjo dainomis, dūzgė byzgė pašnekesiais, sulingavo nuo šokių ir nuvilnijo kvatulio banga. Nežinia, kiek dainų sudainuota, kiek gražių žodžių išsakyta, kiek ansambliečių sutikta nei kiek senų istorijų prisiminta ar naujų planų sukurta – niekas neskaičiavo. Ir žodžiais galima nusakyti tik tiek: per mãža. Per maža laiko pasibūti, per maža puslapių visiems ratiliokų pasakojimams suguldyti, per maža žodžių nupasakoti, kas gi tas „Ratilio“ ir kaip gera jo dalimi būti. Gimtadienio šventė prabėgo, tačiau „Ratilio“ ratas nenustoja sukęsis. Skaitykime knygą „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ ir rašykime naujus jos puslapius, toliau kurkime, bendraukime, ratiliuokime. Valio „Ratilio“!

O dalelę viso šventės džiaugsmo pavyko užfiksuoti uoliems fotografams: Natalijai Rancevai ir Keiichi Kagi. Žiūrim ir prisimenam:)

{module Ratilio 50 foto straipsnis}

Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai įvardijamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė pastebi: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvę momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Lemtingas išbandymas

2007-ieji metai seniausio Lietuvoje folkloro ansamblio vadovėms įsirėžė į atmintį. Būtent tada jos perėmė ansamblio vairą iš ilgametės vadovės Zitos Kelmickaitės. Tada buvusi koncertmeisterė Kristina Aponavičiūtė su šypsena prisimena, kaip tų metų rugsėjį tuometinė ansamblio vadovė „išdalijo naujas pareigas“: „Ji atėjo ir pasakė: „Milda, tu būsi vadovė, o tu dabar būsi instrumentinės grupės vadovė.“ Tą momentą Milda Ričkutė prisimena kaip kupiną įtampos ir neužtikrintumo: „Buvo likę keli mėnesiai iki ansamblio jubiliejaus, žmonių nedaug buvo likę iš senųjų. Reikia parengti programą kažkokią jubiliejinę, ir nemažai ko trūksta – rūbų, instrumentų. Tai čia buvo man iššūkis, stresas. Bet mes tai padarėme.“

Milda Ričkutė pabrėžia, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių tada pavyko surengti jubiliejinį koncertą, buvo ta, kad aktyvūs ratiliokai ėmėsi bendruomenės stiprinimo. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve yra Ainė Ramonaitė. Jeigu ne Ainė, tai šiame kolektyve turbūt nebūtų likę nė vieno žmogaus“, – sako Milda Ričkutė. Prisimindama tą sudėtingą laikotarpį, ansamblio vadovė pasakoja, jog dabar žymi Lietuvos politikos mokslų profesorė tada labai pagelbėjo ieškant naujų narių, išlaikant kolektyvo senbuvius, renkant tautinius kostiumus. Ainė Ramonaitė ir dabar nuolat imasi įvairių kolektyvą stiprinančių veiklų, pavyzdžiui, tęsia ansamblio tradiciją – organizuoja naujų narių krikštynas. Milda Ričkutė džiaugiasi, kad Ainės Ramonaitės dėka ansamblis ir dabar tampa bendruomeniškesnis: „Labai džiaugiuosi, kad ji yra tarp mūsų ir stiprina kolektyvą.“

Kristina Aponavičiūtė ansamblį laiko dar daugiau nei glaudžia bendruomene: „Man „Ratilio“ atrodo tokia didelė darni šeima. Kur užauga vaikai, įgyja žinių.“ Vadovė prisimena, kaip kūrėsi „Ratilio“ klubas, visų laikų ansamblio dalyvius vienijanti bendruomenė, pirmuosius jo susitikimus. Įspūdį paliko sunkiai paaiškinamas visų ratiliokų tarpusavio ryšys: „Atėjo labai daug žmonių, kurių aš visiškai nebuvau mačius, regėjus. Bet visi tokie savi.“

Abi vadovės pabrėžia ansamblio jaunatviškumą. O Milda Ričkutė dar ir pašmaikštauja – apie pačios amžių primena nebent tik veidrodis ar ligų istorija. Pasakodama apie tai, kaip jaučiasi būdama ansamblio vadovė, ji sako: „Aš visada jauna, aišku, jaučiuosi. Širdy visada žmogus išlieka jaunas. Atrodo, kad mes esam lygūs, visi draugai.“

Kultūrinę rezistenciją pakeitė nevaržoma meilė Lietuvai

Sovietmečiu „Ratilio“ veikla tapo vienu iš pasipriešinimo totalitariniam režimui šaltinių. Ansamblio nariai be baimės dainuodavo gatvėse ir troleibusuose, nepaisydami nei sovietų pareigūnų, nei tuometinio Lietuvos TSR Komunistų partijos sekretoriaus A. Sniečkaus kaimynystės. Besibaigiant praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, studentai užsienio festivaliuose nepabijodavo išskleisti trispalvės. Tuo metu ansamblio veikla ir folkloriniai judėjimai siejosi su kova už šalies nepriklausomybę.

Paklausta, o kaipgi yra dabar, ansamblio vadovė atsako, kad esama veikiau ne akivaizdžios kovos, bet visur ryškiai vis prasiveržiančio patriotiškumo jausmo. „Jis atbunda, sakykim, per valstybines šventes, o ypač jeigu esame kažkur tuo momentu išvykę, užsienyje“, – sako Milda Ričkutė. Vadovė ypač ryškiai prisimena jaudinantį momentą koncerte Prancūzijoje, kai į ansamblio pasirodymą netikėtai įsiterpė Tautiška giesmė: „Liepos šešta diena, aštunta valanda – kur mes bebūtume, turime giedoti himną. Mes vidury koncerto sustojame ir giedame.“ Vėliau žiūrovams pasiteiravus, kas vyksta, ir sužinojus, jog taip ratiliokai švenčia Valstybės dieną, kolektyvas sulaukė didžiulės pagarbos. „Kartą irgi, neprisimenu, per kažkokią valstybinę šventę, galbūt irgi Liepos 6-ąją – tik visi į Lietuvą įvažiavome ir mes iškart su vėliava, su himnu!“ – ypatingą grįžimo iš kelionės akimirką prisimena ansamblio vadovė.

Etninės kultūros renesansas

Regis, būtų galima abejoti, ar folkloras dar gajus tarp jaunų žmonių. Vis dėlto „Ratilio“ kasmet sulaukia vis daugiau naujų narių, net ima stigti kostiumų juos visus papuošti scenai. Būdamos ir Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojos, „Ratilio“ vadovės pastebi ir džiaugiasi, kad folkloras nesvetimas jaunimui. „Pastaruoju metu aš matau, kad kuriasi naujos grupės, galbūt ir ne to tradicinio folkloro, galbūt jau ir modernaus, šiuolaikinio, kažkaip kitaip interpretuoto, bet vis tiek viskas remiasi į mūsų šaknis“, – sako Milda Ričkutė. Visą gyvenimą darbui su jaunimu paskyrusi moteris teigia, jog nauji tradicinės kultūros puoselėjimo būdai – tarsi etninės kultūros renesansas.

Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad tradicinė kultūra svarbi jaunoms šeimoms ir jose folkloras perduodamas iš kartos į kartą. Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi „Ratilio“ mamyčių klubu, kurio narės šiemet dalyvavo viename iš tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių, mokė vilniečius liaudiškų mažų vaikų pažaidinimų. Kristina Aponavičiūtė sako, jog „Ratilio“ mamyčių veikla liudija, kad folkloras tampa neatsiejama ratiliokų gyvenimo dalimi: „Jie vis išsineša tą žinių bagažą, jiems to reikia ir jie vis nori toliau kažką daryti.“

Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi, kad ansamblyje netrūksta norinčių muzikuoti. Vieni – baigę muzikos mokyklas ir toliau tobulina įgūdžius, mokosi liaudiško grojimo, kiti – dar neprisilietę prie muzikos instrumento: „Ateina, sako: „Noriu grot smuiku. Negrojau niekada.“ Na, tai valio, grojam!“ Kristina Aponavičiūtė pabrėžia, kad norint puikiai griežti kokiu nors muzikos instrumentu reikia vienintelio dalyko – didelio noro. Smuikininkė prisimena savo mamos pasakojimus apie senelį: „Mano senelis buvo liaudies muzikantas. Jis buvo kairiarankis. Ir jis tiesiog pasakė: „Noriu grot smuiku.“ Kažkaip stebuklingai, gi tada visiškai jokių mokslų, jokių natų – nieko nebuvo. Ir dar reikėjo persilaužti, priprasti, kad dešinė ranka svarbesnė grojant. Bet išmoko.“ Ansamblio narius groti mokanti Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad ir dabartinė kolektyvo narė, muzikos instrumentus kolekcionuojanti Modesta Pakalnytė griežti smuiku išmoko panašiai: „Modestai parodžiau – čia yra tokios ir tokios natos, taip ir taip dėliojami pirštai. Ir paskui jau nuo jos noro, užsidegimo, sakyčiau, viskas priklausė. Labai greitai, gal po pusmečio, ji jau galėjo groti smuiku.“

Ansamblio jubiliejaus šventė – festivalis po atviru dangumi

Šiemet folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 50-ies metų jubiliejų. Kolektyvo vadovės pažada, jog gimtadienio šventė bus nepaprasta ir kupina įdomių veiklų. Milda Ričkutė šypsosi, kad kolektyve vadinamųjų visų laikų ratiliokų yra tiek daug, kad jie nesutilptų į jokias sales, be to, renginyje laukiami ne tik esami ar buvę „Ratilio“ nariai. Todėl šiųmetė šventė veikiau primins ne koncertą, o festivalį po atviru dangumi. „Veiklos įvairios įvairiausios, tai ne taip, kaip įprasta – kolektyvas parodo kažkokią programą, sveikinimai ir viso gero“, – juokiasi Milda Ričkutė.

Jubiliejaus šventė vyks birželio 16 dieną Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Ratiliokai visų folkloro gerbėjų lauks nuo 13 val., o 14 val. šventinę programą kvies pradėti filmuko peržiūra ir naujos knygos „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ pristatymu. Pajudėti, pamuzikuoti ir tikrą ratiliokišką dvasią pademonstruoti ragins šventinių folkloro žaidynių organizatoriai. Botanikos sode įsikurs penkios salelės, kuriose buvę ratiliokai su savo vadovaujamais ansambliais pateiks žaidimo dalyviams įdomių užduočių. Gimtadienis neįsivaizduojamas be dabartinių ratiliokų koncerto. „Mūsų programoje atsispindės, tai, kas dera mums – jaunystės ir gamtos sąsajos“, – sako ansamblio vadovė. Šventę vainikuos bendras visų laikų ratiliokų ratas – susibėgus į pievą, skambės liaudies dainos, bus žaidžiami žaidimai: „Suksime ratus, džiaugsimės vieni kitais, paratiliuosime, paratuosime,“ – šypsosi ir gražią šventę žada Milda Ričkutė.

Instrumentinės grupės vadovė Kristina Aponavičiūtė neabejoja, kad daugumai ratiliokų jau vien ansamblio pavadinimas sukelia malonias emocijas. „Ratilio“ jubiliejaus proga ji linki, kad „Ratilio“ visada džiugintų ir išliktų tiek ansambliečių, tiek klausytojų širdyse.

Damilė Martinaitytė
(J. Slipkauskaitės, N. Rancevos, A. Petrašiūno nuotr.)

Man, antrus metus Vilniaus universitete ratiliojančiai studentei, pavasaris, prisijungus prie „Ratilio“ ansamblio, įgijo ypatingą reikšmę. Lietuvių liaudies daina gamtos apsuptyje, vilkint tautinį kostiumą, veikia tarsi gydomoji galia – atsiveria akys, medžiai atrodo žalesni, aplanko pilnatvės jausmas bei suvokimas, jog šalia stovintys jaučia tą patį, o šokiai, griežiant kapelijai, nuveja kasdienes problemas ir veide įtaiso šypseną, nedingstančią ilgą laiką.

Rodos, prieš savaitę dainavome jūrai Palangoje, o štai ir gegužė, skaičiuodama paskutines dienas, kviečia pakelti akis nuo knygų ir apdovanoja mus, ansamblio narius, renginių gausa. Kovo pradžioje apsidžiaugėme Estijos lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvauti projekte „100 virėjų virtuvėje“ ir drauge paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejų. Nekantraudami susitikti, išsiuntėme Estijon vaizdo sveikinimą, o kad susitikimo ten laukia ne mažiau, įsitikinome išvydę save dainuojančius ant Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyros viršelio.

Gegužės 19-ąją, pasigrožėję Talino senamiesčiu, pavaikščioję siauromis gatvelėmis bei išklausę gidės pasakojimo apie šalies istoriją, skubėjome į Estijos etnografinį muziejų Vabaõhumuuseum susitikti su lietuvių bendruomene. Čia mūsų laukė šiltas priėmimas, pakili atmosfera, tėvynainių šypsenos bei gardūs lietuviški patiekalai, kuriuos paruošė seklyčios Kolu Kõrts virėjai bei restorano „Paukščių takas“ šefė p. Regina. Šventę pradėję himnu, leidomės į kelią po penkių Lietuvos regionų melodijų vingrybes. Beregint linksmybės persikėlė į lauką, o ten į ratą įsukome ir vietos lietuvius, ir prašalaičius turistus, ir mažus, ir didelius. Po šokių ir dainų smalsius renginio lankytojus supažindinome su lietuvių tautiniais kostiumais bei tradiciniais liaudies instrumentais: į Viliaus, kurį ansamblio nariai pagarbiai praminė „vienu žmogumi – visu ansambliu“, raginimą išmėginti skudučius, daudytes bei ožragį atsiliepę vyrai puikiai atliko sutartinę, tiksliai išpūtė garsus ir susilaukė gausių ovacijų. Ansamblio nariai taip pat pasirūpino, kad vaikai neturėtų progos nuobodžiauti – kvietė jungtis į ratelius, žaisti bei linksmintis drauge.

Padėkoję šventės organizatoriams, apdalyti lauktuvėmis ir šypsenomis, atsisveikinome su šimtmetį švenčiančia valstybe ir patraukėme namo lyginti marškinių, kaspinų, pinti vainikų ir ruoštis tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“.

Goda Polikaitytė

(Straipsnis iš ratilio.lt; Estijos lietuvių bendruomenės nuotr.)

Paulius Ivanauskas Margirio vaidmenyje. Kadras iš VU Dramos teatro spektaklio 2018 m. gegužės mėn.

Vilniuje praūžė Tarptautinis universitetų teatrų forumas „Viena šimtmečio diena“. Džiaugiamės svečių ir vietinių trupių pasirodymais! Daugiau įspūdžių čia.