Šiemet 20 metų jubiliejų švenčiantis Vilniaus universiteto Kinetinis teatras kovo 12 d. ir 26 d. kviečia į naująjį savo spektaklį „Pačiam mylimiausiam – sau“. Artėjant šventinei premjerai, trupės vadovas Andrius Pulkauninkas dalijasi mintimis apie kinetinį teatrą, jo žiūrovą, kūrybos procesą ir kviečia į naujausio spektaklio užkulisius.

Kaip atsirado kinetinis teatras?

Kinetinis teatras gimė iš troškimo įkurti fizinio teatro tradicijas puoselėjantį, judesį kaip pagrindinę reikšmių perdavimo mediją traktuojantį teatrą. Šiuo požiūriu kinetinis teatras gana panašus į šiuolaikinį šokį, tačiau yra skirtumas – mes koncentruojamės į istorijos pasakojimą, todėl visi mūsų kūriniai turi fabulą, o šiuolaikiniame šokyje siužetiškumo mažiau. Dėl to mūsų trupė, matyt, yra unikalus reiškinys Lietuvoje.

Koks yra jūsų teatro žiūrovas?

Žiūrovai įvairūs. Dalis, atėję į mūsų spektaklius, pernelyg gilinasi į judesio techniką. Kai kurie piktinasi, kodėl spektaklių siužetai neaiškūs. O jie niekada ir nebus aiškūs – mūsų trupės kūrybos specifika yra siekti žiūrovo atsipalaidavimo ir žmogiško santykio su teatru. Žinoma, turtingas intelektinis bagažas, savitas teatro suvokimas yra sveikintinos savybės, bet jos gali trukdyti žmogui atsipalaiduoti. Jei žmogus ateina į spektaklį su konkrečiais lūkesčiais, tvirta nuomone apie teatrą, laukia aiškaus ir nuoseklaus siužeto, veikiausiai jis nesupras, ką norėjome savo spektakliu jam pasakyti, nes lauks tų lūkesčių pateisinimo ir nebus atviras tam, ką nuo scenos siunčia aktoriai.

Niekada negalvoju, kad teatro žiūrovas būtinai turėtų būti išskirtinai apsišvietęs ar ypač išsilavinęs. Mūsų spektakliai vyksta ir be žodžių, jie pasitelkia tik judesį, tad atsiranda daugiau erdvės interpretacijai ir kiekvienas žiūrovas tai, kas vyksta scenoje, gali suprasti savaip. Todėl mūsų trupei visada be galo įdomu, kaip publika suprato vieną ar kitą spektaklį, ir dažnai jos to paklausiam. Kartais būnu tiesiog šokiruotas, kaip gerai žmonės sugeba įsijausti į veiksmą, net paaiškina tuos kūrinius mano paties žodžiais (taip atsitiko ir su spektakliu „Dieviškoji pliauska“). Tokiais momentais jaučiu, kad scenoje padariau viską, ką galėjau, ir visiškai save realizavau.

Kaip tuomet kviečiate žmones į spektaklius, kaip nurodote jų temas?

Teatras yra kodų kalba. Tai žaidimas. Todėl pristatydami naujus spektaklius publikai mes pateikiam tik tam tikras taisykles ir keletą raktinių žodžių. Apie siužeto detales nekalbam, palikdami laisvę interpretacijai. Štai naujojo spektaklio aprašyme galima rasti tokius raktinius žodžius: Adleris, komedija, Mozartas, autobiografinis. Ir viskas. Toliau aiškintis, įsivaizduoti, koks bus tas spektaklis – jau žiūrovo reikalas.

Kaip gimė naujojo spektaklio idėja?

Viena vertus, norėjosi sukurti ką nors komiško. Be to, niekada nesu statęs spektaklio pagal klasikinę muziką, visada naudojau šiuolaikinę elektroninę muziką, įvairius triukšmus. Šis spektaklis yra savotiškas eksperimentas, kadangi bandau sujungti dvi gana prieštaringas plotmes – komediją ir klasikinę muziką. Dažniausiai žmonės, kūryboje pasitelkiantys klasikinę muziką, jos nesieja su komedija. Vienintelis pasaulyje komiškai interpretavęs Mozarto muziką buvo Nyderlandų šokio teatro choreografas Jiri Kylianas. Deja, už šį bandymą kritikai jį labai negailestingai pliekė.

Mes elgiamės panašiai – taip pat renkamės Mozarto muziką ir interpretuojame ją komiškai, o kartais net absurdiškai.

Kodėl būtent Mozartas?

Šis kompozitorius pats savaime yra gana komiškas. Dauguma kitų klasikinių kompozitorių man atrodo gana nuobodūs, pernelyg sudėtingi. Mozartą pasirinkti įkvėpė ir genialus 1984 m. filmas „Amadėjus“, kuriame šio kompozitoriaus gyvenimas pateikiamas neįprastu kampu. Filmo Mozartas yra labai žmogiškas, paprastas, turintis daug ydų – jis be saiko linksminasi, kvailioja, girtuokliauja, pramogauja su moterimis, vis dėlto yra mylimas klausytojų ir turi daugybę gerbėjų. Tame jo gyvenimo chaose gimė geniali muzika. Nors jis nugyveno tik iki trisdešimt penkerių, bet per tą trumpą laiką parašė tiek kūrinių, kiek kiti kompozitoriai neparašo per daug ilgesnį laiką.

Bet net būdamas labai įtakingas kompozitorius, Mozartas tikrai ne visiems yra puikiai žinomas – kai kas atpažintų pagal jo muziką sukurtą telefono skambėjimo toną ar animacinio filmuko garso takelį, „Turkų maršą“, tačiau vargu ar galėtų įvardyti jų autorių. Tad norisi šį kompozitorių pristatyti neįprastame kontekste, kitaip jį interpretuoti, kad jis būtų suprantamas ne tik klasikinės muzikos specialistams ir mėgėjams.

Minėjote, kad spektaklyje taikysite Adlerio psichologijos elementus. Kaip jie atsispindės kūrinyje?

Spektaklis yra autobiografinis – tai mano dabartinio „aš“ susitikimas su vidiniu vaiku, keturmečiu, kuris yra persmelktas įvairių baimių ir kompleksų. Spektaklyje veikia keturi to vaiko subasmenybių personažai, kurie pasirodo kaip savotiški jo sergėtojai.

Šios subasmenybės yra labai kompleksiškos – jos yra ir to paties žmogaus asmenybės dalys, ir tarsi atskiros asmenybės. Tai nėra kažkoks sutrikimas, taip išreiškiamos skirtingos to paties individo asmenybės pusės. Tas dabartinis „aš“, vidinis vaikas ir keturios subasmenybės ir yra Adlerio psichologijos modelis. Adleris yra įdomus tuo, kad jis, mano manymu, yra puiki alternatyva populiariajai psichoanalizei – pastarajai priskirčiau Jungą ir Freudą.

Mano trupėje yra trys psichologijos studentai, jie labai padeda kūrybos procese išlaikyti  Adlerio psichologijos elementus, aiškiai atskiria, kas yra froidiška, kas jungiška ir kas adleriška. Kadangi aš pats nesu psichologas, tai tuos dalykus daug laisviau interpretuoju.

Ko pats tikitės kurdamas autobiografinį spektaklį?

Leisdamas žiūrovams pasikapstyti po savo vidų, aš sužinau apie save tai, ko pats neįžvelgiu. Tas atviras dalijimasis savo vidiniu pasauliu suteikia galimybę geriau suvokti, kas esu, kadangi žmonės, interpretuodami autobiografinį spektaklį, interpretuoja ir mano asmenybę.

Kaip vyksta pasiruošimas spektakliui?

Iš pradžių visi studentai be išimties labai priešinosi Mozartui ir tai atrodė savaime suprantama – šiuolaikiniam žmogui klasikinę muziką yra daug sunkiau priimti ir suvirškinti. Tačiau juokingiausia buvo stebėti, kaip iš tiesų lengvai toji Mozarto muzika įsimena ir įsėda į galvą. Ilgainiui repetuojant Mozartas aktoriams taip įsirėžė į atmintį, kad net ir jau pasibaigus repeticijai jie vis dar niūniuoja jo kūrinius, pavyzdžiui, „Lacrimosa“.

Kokie Kinetinės teatro trupės ateities planai?

Kadangi 2020-aisiais minėsime pirmojo spektaklio Vilniaus universitete ir Lietuvoje 450 metų sukaktį, norėtųsi ta proga sukurti ką nors labai įspūdingo. Turim ambicijų pastatyti spektaklį kartu su kameriniu orkestru ir choru.

Spektaklis „Pačiam mylimiausiam – sau“ taip pat yra tarsi įžanga į tą didįjį šventimą. Pirmasis jėzuitų spektaklis, suvaidintas 1570 m., buvo apie žmogaus pasirinkimą, galimybes, blaškymąsi tarp gėrio ir blogio. Būtent šias temas gvildename ir naujai interpretuojame savo spektaklyje, tik atsisakome didaktikos, o pasitelkiame šiuolaikinį šokį, autobiografiškumą, psichoanalizę, Mozarto muziką, vaizdo projekcijas. Taip tarsi sukuriame ryšį su tuo pirmuoju Lietuvoje spektakliu ir aktualizuojame tuo metu plėtotas idėjas.

Kaip įsivaizduojate VU Kinetinio teatro trupę dar po 20 metų?

Žinoma, norėtųsi visada tikėtis, kad tas teatras gyvuos, augs, kad kažkas perims mano veiklas ir darbus. Vis dėlto išugdyta ne viena karta aktorių, todėl tikiu, kad tarp jų atsiras kas nors, kas perims mano nešamą fakelą ir kinetinis teatras gyvuos ir toliau.

Spektaklis „Pačiam mylimiausiam – sau“ vyks kovo 12 d. ir kovo 26 d. 18 val. VU Teatro salėje.
Bilieto kaina: 5 eurai. Studentams bei VU bendruomenės nariams: 3 eurai
Bilietus bus galima įsigyti prie įėjimo, atsiskaitant grynaisiais.