AITA/IATA tarptautinio mėgėjų teatro festivalio Debrecene žiūrovai buvo sužavėti Vilniaus universiteto (VU) dramos teatro spektakliu „Valanda 00“ (rež. Felicija Feiferė). Vienas iš festivalio kuratorių, Vengrijos mėgėjų teatrų ir aktorių federacijos prezidentas János Regős savo dalinasi savo įspūdžiais: 

Nemarus teatras

Man tai buvo įsimintiniausias festivalio pasirodymas. Dar stebėdamas vaizdo įrašą pajutau, kad spektaklis „Valanda 00“ tikrai turi patekti tarp tų dvylikos, kurie bus atrinkti iš gerų šešiasdešimties pretendentų ir pakviesti į festivalį.

O kai Vilniaus universiteto dramos teatro spektaklį pamačiau gyvai, susižavėjau jų teatrinių idėjų aiškumu, be galo jautriu aktorių pasirodymu ir kruopščiu objektų, rekvizito ir šviesų parinkimu.

Trys juodai apsirengusios figūros, lyg choras iš graikų dramos, jungia, teka, centruoja ir išskirtiniu tonu apmąsto atskirus spektaklio epizodus. Beveik visos scenos sukasi apie grįžimo namo iš fronto motyvą: grįžimas iš pragaro, iš mirties nasrų, susitikimas su tais, kurie mūsų laukia, arba norėtume, kad lauktų. Ir tie nepamirštami gestai! Kai moteris ima iš portfelio, blizgina, ant stalo dėlioja indus ir stato gėlę.. Arba ta kareiviškų batų metamorfozė! Dvi rankos ant stalo, liečiančios viena kitą, ir mergaitė, guldanti ant stalo sunkią kareivišką milinę ir besiglaudžianti prie jos taip, lyg ši būtų gyvas žmogus. Nepamirštamos scenos. Atima amą.

Ši trupė žino kai ką labai svarbaus apie teatrą: kaip kasdienius įvykius įvilkti į tikrą dramą panaudojant vos kelis žodžius; trumpą, bet aštrią repliką; prasmingą rekvizitą ir objektus. Kalbėti be patoso apie tai, kas pakylėja, ir ramiai apie tai, kas nepakeliama. Apie griūvančius gyvenamuosius pastatus, pokario traumas, taip ir nerastus namus. Kai siaubas, kurį patyrėme, užgriūva mus lyg žemė karstą, nuleistą į kapo duobę. Pastarąjį kartą su tokiomis formuluotėmis ir žmogaus įtraukimu susidūriau tik Tadeuszo Kantoro spektakliuose ir Tarkovskio filmuose. Kalbant apie fone sukamus filmus, dažniausiai skeptiškai vertinu idėją antrame plane rodyti vaizdo projekcijas. Tačiau šiuo atveju, kai spektaklio siužetas iš esmės vystomas per vaizdą, tokie foniniai įterpiniai tapo neatsiejama spektaklio dalimi.

Nors vaizdai keičiasi lėtai, tame yra kažkas iškilmingo, primenančio ritualą. Ir nė akimirką nebūna nuobodu. Tiesą sakant, lėtas tempas padeda susitelkti vien į spektaklį su tokiu pat atsidavimu, kaip tai daro aktoriai.

Sveikinu Vilniaus trupę ir režisierę Feliciją Feiferę. Tikiuosi, kad daug žmonių turės galimybę pamatyti šį širdį veriantį spektaklį.

János Regős

Vienas iš AITA/IATA tarptautinio mėgėjų teatro festivalio Debrecene kuratorių, Vengrijos mėgėjų teatrų ir aktorių federacijos prezidentas.

Daugiau apie VU Dramos teatro gastroles Vengrijoje kviečiame skaityti ČIA.