Vilniaus universteto dramos teatro trupė birželio viduryje lankėsi Debrecene, Vengrijoje, kur vyko AITA Tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis. Visą savaitę vykusiame festivalyje kolektyvo nariai stebėjo įvairių šalių (Suomijos, Japonijos, Prancūzijos, Čekijos, Portugalijos, Lenkijos, Olandijos, Šri Lankos, Sakartvelo, Slovakijos ir Singapūro) mėgėjų kolektyvų pasirodymus, dalyvavo teatriniuose workshop’uose ir birželio 23 bei 24 dienomis pristatė savo spektaklį „Valanda 00“ (rež. Felicija Feiferė) Debreceno centre esančiame Csokonai Forum teatre.
Kviečiame pasinerti į trupės narių ir režisierės įspūdžius apie įvykusias gastroles.
Birželio 19 d., pirmadienis
Ieva: Atrodo, kad mintimis iškeliavome gerokai anksčiau nei birželio 19 d… Kartu pavalgę priešpiečius, atsigėrėme Roko naminės kombučios, pasidarėme bendrą nuotrauką ir leidomės į kelią. 18 valandų kelionė nė kiek neprailgo. Vengriją pasiekėme su tinklinio kamuoliu rankose kiekviename sustojime, su dainomis, kortų žaidimais, (ne)saldžiu miegu ir Šreku.
Birželio 20 d., antradienis
Gerda P.: Ankstyvą rytą, nepriimti į viešbutį Debrecene, supratome, kokia bus likusi kelionė – pilna netikėtumų, nuotykių ir labai labai nedaug poilsio.
Vakarė: Rytą praleidome Debreceno parkelyje besimušinėdami kamuoliu. Vietiniai žmonės buvo labai susidomėję, močiutės juokėsi…
Gerda P.: Tuo pačiu buvo gana siurrealu suprasti, kur atsidūrėme. Debreceno teatras – didžiulis, o salė – visiškai kito lygio, daug didesnė nei esame įpratę. Joje matyti kitų trupių spektaklius buvo keista, nes supratome, kas mūsų laukia. Ar matysimės? Ar girdėsimės? Kaip į mus žiūrės žmonės, sėdintys pačiame gale, viršuje? Kaip atrodysime?
Birželio 21 d., trečiadienis
Vakarė: Buvo labai įdomu stebėti kitų šalių spektaklius, pamatyti kaip kitose šalyse teatras kuriamas, suprantamas, kaip perteikiamos jo subtilybės ir temos.
Viktorija: Iš festivalyje matytų spektaklių man labiausiai patiko čekų. Režisierė įdiegė man tokį dalyką, kurio tikriausiai nebeišmušite. Yra gyvenimas, yra kinas ir yra teatras. Teatras nuo visko skiriasi tuo, kad jis turi savo kalbą. Ne buitinę, o kitokią kalbą, kuri yra suprantama nepriklausomai nuo to, kokia kalba aktorius kalba scenoje. Čekų spektaklis kalbėjo teatro kalba. Viskas buvo aišku. Labai daug subtilių elementų, kurie spektaklį paverčia gyvu, suprantamu ir matomu net ir kalbos nesuprantančiam žmogui. Man patiko kaip aktoriai vaidino, patiko estetika, patiko, kad išieškota daug detalių, kad daug darbo įdėta. Aš mačiau spektaklį. Ačiū už tai!
Birželio 22 d., ketvirtadienis
Imelda: Rytinė repeticija vyko baleto kambaryje. Jautėmės išsekę, nualinti karščio, bet žinodami, kad rytoj laukia svarbi pasirodymo diena, sukaupėme jėgas ir tobulinome tai, ties kuo kiekvienas dirbame.
Kristupas: Savaitė Debrecene įpusėjo. Mes matėme daug spektaklių, diskutavome, išmėginome keistą, įdomią, ekscentrišką vengrų virtuvę. Jaučiame šiek tiek įtampos… tada pasirodo jis – VANDENS PARKAS. Jis suvaidino kritinį vaidmenį mūsų dvasiniam pasiruošimui prieš didžiąją premjerą užsienyje. Be galo svarbios dvi valandos...
Titas: Kol kažkas turškėsi vandens parke, aš susipažinau su kinų operos judesiais. Kinų operoje viskas juda ratu. Išmokę ritmiškai kvėpuoti ir išnagrinėję judesius, priskiriamus skirtingiems personažų tipams, pradėjome iš jų kurti istoriją. Apsivilkęs kimono, vaidinau vyriškį, kuris mérgina damą. Eidamas ratu, per judesius su vėduokle, turėjau žiūrovui išreikšti, kokia ji graži. Tai buvo neįprasta ir neįtikėtina patirtis, kadangi to Lietuvos teatre nepamatysi.
Imelda: Veiksmo pilną dieną užbaigėme joga, kad prieš pasirodymą būtų sotus ne tik kūnas, bet ir siela.
Birželio 23 d., penktadienis
Jokūbas: Nuo pat ryto gyvenome spektaklio nuotaikomis ir stipriai jaudinomės. Kai pamačiau, kaip kyla kulisai ir didžiulė scena susitraukia iki mūsų teatro scenos dydžio, pajaučiau labai gerą ir fainą jausmą, džiaugsmą ir dėkingumą už galimybę čia būti.
Monika: Procesas buvo įtemptas, nes matėme, kaip greitai slenka laikas. Baigėme techninę repeticiją 15 min. iki išėjimo į sceną. Per tą laiką pamačiau visko. Ir pykčio, ir streso, ir baimės akyse, jaudulio, bet jaučiau stiprų ryšį su kiekvienu.
Jokūbas: Atėmę Singapūro trupės repeticijos laiką, spektaklį pradėjome pusvalandžiu vėliau.
Monika: Bandėme vartytis iš to, ką galėjome padaryti. Gražiausia buvo susitelkimas. Tiek aktorių, tiek režisierės, tiek garsistų ir apšvietėjų bendras pulsavimas, bendras tikslas parodyti spektaklį kaip įmanoma geriausiai šioje erdvėje. Spektaklis įvyko pačioje savo geriausioje formoje, kurioje galėjo įvykti tuo metu ir man tai buvo vienas jautriausių pasirodymų. Esu dėkinga sau, savo kūnui ir protui, kad nepasidavė, esu dėkinga Kiprui, savo scenos partneriui, ir visam kolektyvui, kurie vieni kitus palaikė ir kartu pulsavo, net ir užkulisiuose.
Birželio 24 d., šeštadienis
Rokas: Anksti ryte sėdome apie mūsų spektaklį diskutuoti su AITA festivalio komisija bei teatro profesionalais. Ši diskusija suteikė mums tvirtumo ir pasitikėjimo savo spektakliu. Supratome, kad jis dar gyvas, tos problemos dar gyvos ir net išvežtas į užsienį bei vaidintas daugumai žmonių nesuprantama kalba, jis perduoda žinutę. Manyčiau, kad mums tai buvo pati svarbiausia diena, nes parodę savo spektaklį, gavome į jį atsaką.
Antrosios premjeros metu nebejaučiau naujumo, tačiau dar labiau sustiprėjo pareigos jausmas. Supratome, kad reikia ir šiandien susiimti ir padaryti kaip įmanoma geresnį darbą.
Monika: Turėjau progą prisiliesti prie spektaklio video projekcijų. Techninis darbas spektaklio metu – tai tas pats spektaklio pulsavimas. Reikia pajusti, kada apjungti vizualus su muzika, su šviesomis, su aktorių darbais scenoje, jų sakomu tekstu. Esu labai dėkinga už šią patirtį, nes tai dar vienas pavykęs išbandymas mano sąskaitoje. Džiaugiuosi ir kolegomis technikais, Santautu ir Juozu, su kuriais teko dirbti.
Kipras: Vakaro tikslas – šokiai. Muzikai užgrojus, mūsiškiai pirmieji pilna koja žengė į šokių aikštelę, bendram šokiui pasikvietę olandų kolektyvą.
Beatričė: Išėję iš vakarėlio, per telefoną pasileidome czardas’ą ir ėmėme šokti. Paskui pradėjo šokti ir kažkas kitas, stovintis šalimais. Buvo labai faina…
Kipras: Išvarginti spektaklių kūnai ir protai mėgavosi paskutine naktimi. Paskutinę naktį atradome gyvesnį, garsesnį ir jaunesnį Debreceną, o išaušus – grįžome miegoti. Parėjęs į kambarį greitai susidėjau daiktus ir išlėkiau į paskutinį nuotykį – tuščiomis gatvėmis skriejau riedlente su kylančia saule ir bundančiais paukščiais. Buvo magiška…
Birželio 25 d., sekmadienis
Gerda D.: Man labai patiko kelionė autobusu atgal. Norėjau, kad ji nesibaigtų. Taip gražiai ir šiltai leidome laiką, fainai kalbėjomės… kažkas grojo gitara, visi dainavome… dalinomės skanumynais... buvo gera. Deja, tas laikas kartu labai greitai praėjo.
Režisierė Felicija Feiferė: Vengrija… šalis, įkvėpusi kitokiai teatro kalbai – kontaktui su Žeme ir Žmogumi, išlaisvinusi mane nuo sterilumo, supažindinusi su čigoniška aistra ieškoti. Čia sutikau savo judesio mokytoją, Peter Uray, kuris mokė visus mano mokinius... Vengrijoje buvau ne kartą apdovanota ir pakviesta dalintis savo darbo metodu profesionalų vasaros stovykloje. Čia sentimentai…
Festivalis Debrecene – tarsi kitas pasaulis, kuriame ne tiek magiško grožio, nes nesutikome tokių, kurie priblokštų savo menine jėga. Netikiu, kad išgirsti ir įvertinti nesuprastume to, kad egzistuoja mums nepasiekiamos šio meno aukštumos. Į tai atsisukę esame, tik dėliojame pėdą po pėdos…
Džiaugiuosi, kad festivalyje patvirtintos mūsų pačių atskleistos tiesos, kad radome čia sąjungininkų mylėdami režisierių T. Kantor’ą, A. Tarkovskį, E. Nekrošių... tai vis tas pats mūsų ieškomas ir paliestas teatras…
Mus sutelkė, sustiprino šios gastrolės. Visi trokšta didesnių iššūkių, nors visi supranta, kad Laikas turi savo matavimus, minutės paskirtis... daugiau mokslui... „O kaip bus dabar?..“ – klausia Kristupas ir visi. Jei būsime pilni energijos ir atviri „Vertikalei“ – kažkas bus. Bet to, dar niekas nežino....
Pasitikiu grupe, laukiu išvykos, įvykio...
Nuotraukų autoriai - Kipras Šivickas ir Sonata Adomaitienė.