Kitąmet švęsime ypatingą jubiliejų – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui sukanka 150 metų. Visai nenuostabu, kad jis dažnai pavadinamas svarbiausiu menininku Lietuvos istorijoje. Ši asmenybė sujungia didžiulį talentą, galingą vaizduotę, aistrą pažinti ir, žinoma, lietuvišką melancholiją.
Čiurlionį galima pavadinti sinestetu – muziką jis matydavo kaip spalvas, o spalvas girdėdavo kaip muziką. Atskiros meno disciplinos jam, atrodo, net ir neegzistavo: savo tapybą jis vadindavo sonatomis, preliudais, fugomis – muzikiniais terminais. Atrodo, kad būtent toks ribų trynimas ir yra tai, kuo Čiurlionis mus labiausiai traukia. Ne forma ir ne technika, o lakios vaizduotės ir gilios minties galia, įstabios formos, spalvos ir simbolių harmonija.
Nepaminint jo vardo, meno istorikams sunku būtų kalbėti apie Europos modernizmo tapybą. Modernus jis visų pirma savo pasaulietiškumu. Čiurlionis įkvėpimo sėmėsi iš daugybės šaltinių, nuo Rytų kultūrų iki tradicinio meno. Tam tikru nepaprastu būdu savo darbuose jis sugebėjo sujungti įvairių civilizacijų simbolius, mitologinius ir religinius motyvus bei paversti juos savitais, unikaliais įvaizdžiais.
Ir vis dėlto, nepaisant Čiurlionio pasaulietiškumo, svarbiausiu jo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu galima vadinti Lietuvą. Jis aktyviai užrašinėjo ir harmonizavo liaudies dainas, tyrinėjo jas, naudojo jų motyvus savo kūryboje. Jo dailės kūriniuose pilna tėvynės gamtovaizdžių, lietuvių mitologijos ir liaudies meno motyvų, iškart atpažįstamų kiekvienam lietuviui. Čiurlionis aktyviai įsitraukė ir į tautinio atgimimo judėjimą. Jis buvo vienas iš Lietuvos dailininkų draugijos lyderių ir pirmųjų lietuvių dailininkų parodų organizatorius.
Taip neteisinga, kad dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Čiurlionis buvo ilgam išnykęs iš Europos menų gyvenimo ir tvirtai neįaugo į Vakarų moderniojo meno istoriją. 150-osios jo gimimo metinės – ne tik proga, bet ir pareiga atskleisti jo kūrybos ir asmenybės genialumą, unikalumą, padėti žmonėms visame pasaulyje atrasti ir jo darbus.
Pirmasis Čiurlionio jubiliejaus minėjimo akordas suskambės dar šių metų pabaigoje, kai Čekijoje gastroliuos Vilniaus universiteto Kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento ir meno vadovo Modesto Jankūno. Visada jaunas ir polėkiu trykštantis kolektyvas skaičiuoja jau 45 savo gyvavimo metus ir telkia įvairiuose fakultetuose studijuojantį jaunimą.
Per orkestro gyvavimo laiką įvyko daugiau kaip 800 jo koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – nuo Meksiko, skersai ir išilgai Europos žemyną, per Didžiąją kinų sieną – iki pat Šanchajaus. 2017 m. orkestras pripažintas geriausiu kolektyvu Pasaulio orkestrų festivalyje Vienoje, jam įteikta Aukso premija ir specialus Garbės diplomas.
Modestas Jankūnas muziko kelią pradėjo gimtojoje Klaipėdoje, mokydamasis dirigavimo Stasio Šimkaus konservatorijoje pas Tomą Ambrozaitį. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: choro dirigavimą pas doc. Gintautą Venislovą ir simfoninį dirigavimą pas doc. Modestą Pitrėną. Nuo 2009 m. – Vilniaus universiteto alumnų choro „Pro Musica“ chormeisteris, nuo 2015 m. – Vilniaus universiteto kamerinio orkestro vadovo asistentas, o nuo 2019 m – orkestro meno vadovas ir dirigentas. Diriguodamas šiam orkestrui koncertavo žymiose koncertų salėse Lietuvoje, Vienoje, Bolonijoje, Pekine, Šanchajuje ir kitur. Šalia šių darbų dar plėtoja solinę veiklą kaip vokalistas, dalyvauja įvairiuose projektuose diriguodamas orkestrams bei chorams.
Koncertai neatsitiktinai pavadinti „Bičiulystė“ (tai vienas Čiurlionio paveikslų) – jų programoje ne tik M. K. Čiurlionio, bet ir čekų kompozitorių (Antoníno Dvořáko, Leošo Janáčeko) kompozicijos. 2024 m. Čekija mini Čekų muzikos metus, todėl simboliška, kad juos baigdami bičiuliškai perduos estafetę jubiliejiniams Čiurlionio metams.
Kviečiame į koncertus „Bičiulystė“ gruodžio 6 d. 19:00 val. Prahoje esančiame Čekų muzikos muziejuje (Karmelitská 2, Praha 1 – Malá Strana) ir gruodžio 8 d. 17:00 val. Brno esančiame Masaryko universiteto Filosofijos fakultete (Arna Nováka 1, Brno).
Lietuvos ambasados Čekijoje informacija.