Kai prieš 85 metus Vilniaus universiteto (VU) bendruomenėje pirmąkart suskambo lietuvių liaudies dainos ir jų ritmu užgimė pirmieji šokių žingsniai, niekas negalėjo nuspėti, kad tai taps pradžia ilgos ir prasmingos tautinio meno kelionės, kurioje tradicijos galės ne tik gyvuoti, bet vis pintis su šiuolaikiškumu. Toje kelionėje, vedusioje per laikmečių pokyčius ir politinius iššūkius, ištisos kartos, jų šokiai ir balsai raizgėsi į nepertraukiamą pasakojimą apie tautos dvasią, meilę lietuviškam menui ir jame gimstančią bendrystę. Minint 85-uosius, jubiliejinius Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio (VU Ansamblis) metus, norisi pažvelgti ne tik į jo dabarties ir ateities projekcijas, bet ir gilesnius kolektyvo praeities vingius. Prisiminkime VU Ansamblio kūrimosi pradžią, pažymėjusią tautinio meno Vilniaus universitete kelią.

Genovaitės kelias: nuo skaučių ratelio iki ansamblio

Ansamblio istorija negalima be Genovaitės Dumčiūtės–Breichmanienės (1919-2016) – VU Ansamblio įkūrėjos ir pirmosios šokėjų grupės vadovės, kuri dar 1940 metų pradžioje subūrė skaučių merginų šokių ratelį ir taip pradėjo kolektyvo kelią. Mergina buvo aktyvios tarpukario studentės pavyzdys – ne tik puiki filologijos mokslų srityje, bet ir aktyvi skautė, šaulė, tautinių šokių šokėja. Lietuvybę ir patriotizmą mergina vertino nuo vaikystės: „aš priklausau tai pirmajai kartai, kuri mokslą ir išsilavinimą gavo laisvoje Tėvynėje. Mokyklos ir tėvų buvome auklėjami patriotinėje dvasioje. Nuo pat pirmųjų dienų mokykloje žinojom, kad Vilnius yra mūsų sostinė, ir tik lenkų okupuota. Dainavome dainas, deklamavome eiles vis apie mūsų sostinę Vilnių, kuri ir vėl bus Lietuvos sostine, vėl bus atvaduota...“

Pasak G. Dumčiūtės–Breichmanienės prisiminimų, dar tų pačių metų pavasarį skaučių studenčių korporacijos šokių ratelis koncertuodavo studentų renginiuose bei išvykose aplink Vilnių, o repeticijos ir studentiškas gyvenimas virė kukliame studentų bendrabutyje, adresu Tauro gatvė Nr. 4.

Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė

Draudimai negalėjo sustabdyti šokio ir dainos

1940 m. liepos 31 d., praėjus daugiau nei mėnesiui po SSRS okupacijos, VU Senato protokoluose pasirodė svarbus ir išgąstingas įrašas: uždraudžiamos universitete veikusios studentų organizacijos. Pasikeitusias nuotaikas Vilniuje, universitete ir bendrabutyje savo atsiminimuose fiksuoja ir tuometė studentė G. Dumčiūtė–Breichmanienė: „mane pasikvietė rektorius Mykolas Biržiška ir pasakė, kadangi korporacijos yra uždarytos, tautinių šokių grupė negali dirbti korporacijos vardu. Jis sakė, kad grupė gražiai pasirodė ir jis nenorėtų, kad ji iširtų. <...> Rektorius manęs paprašė pasilikti ir toliau mokyti mergaites tautinių šokių. Jis pažadėjo, kad grupė vadinsis Vilniaus universiteto tautinių šokių grupe, galės repetuoti universiteto salėse ir taip pat pasirodys kartu su universiteto choru. <...> Tai ir buvo Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio pradžia.“ Šie keli sakiniai išties sujaudina: nors studentų organizacijos tapo uždraustos, pats universiteto rektorius M. Biržiška jautė poreikį palaikyti lietuvių tautinio meno išsaugojimą studentų tarpe. Tai buvo didelė paskata veikti, o ir skautės merginos buvo susibičiuliavusios, vienodų vertybių vedinos, tereikėjo ištikimos vedlės – Genovaitės. Taip šokių ratelis sovietų okupacijos metais ne tik tęsė savo veiklą, bet ir rektoriaus paskatintas pradėjo bendradarbiauti su universiteto choru. Kaip aprašoma 1957 metų rugpjūtį išleistame pasaulio lietuvių dienraščio „Draugas“ numeryje, toks studentų palaikomas ir vadovaujamas būrelis nuo 1941 m. pasirodydavo įvairiomis progomis: nuo koncertų sužeistiems lietuvių ir vokiečių kariams ligoninėse iki dalyvavimo pavasarinėse šventėse drauge su kitais chorais.

Dalis pirmosios Vilniaus universiteto tautinių šokių grupės 1941 metais gegužės mėnesį

Liepsnojanti dvasia užšalusiame Vilniuje

1942 m. vokiečių okupuotame Vilniuje G. Dumčiūtė–Breichmanienė baigė VU ir taip sustabdė savo veiklą tautinių šokių grupėje. Tęsti jos darbus buvo išrinktas buvęs VU studentas, tuometinis valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjas Zenonas Parulis, kuris šokti prikalbino studentus vaikinus ir šokėjų grupė tapo mišri. Naujasis vadovas sklandžiai perėmė ansamblio vairą – jau lapkritį kolektyvas viešai pasirodė VU didžiojoje auditorijoje per studentų literatūros vakarą, o žiemą buvo užmegzti ryšiai su Vilniaus Priešgaisrine apsauga, kurios patalpose ansambliui leista repetuoti šiltai (universitetas okupacijos metu nebuvo kūrenamas). Deja, kūrybinė Z. Parulio veikla ansamblyje truko neilgai – atvirai kritikavęs sovietinę santvarką ir priklausęs sukilėlių būriui, kolektyvo vadovas buvo suimtas ir ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą, kur praleido 9 metus.

Dalis ansambliečių po universiteto uždarymo 1943 m.

Kai ansamblis keitė namus

1943-ųjų metų kovo 17 dieną, kai Lietuva patyrė vokiečių valdžios represijas ir buvo uždarytos aukštosios mokyklos, kolektyvas liko be globos ir vadintis universiteto ansambliu nebegalėjo, bet glaudūs ansambliečių ryšiai neleido grupei išsiskirstyti. Laimė, ansamblio likimas rūpėjo ne tik studentams – netrukus ansambliui padėti pasisiūlė Vilniaus Priešgaisrinės apsaugos viršininkas ir didelis patriotas Valerijonas Šimkus. Taip kolektyvas patapo „Priešgaisrinės apsaugos dainų ir šokių ansambliu“, kuris, nepaisant sudėtingų aplinkybių, ne tik išliko, bet ir gyvavo. Taip pasivadinęs ansamblis daug koncertavo, per pusantrų metų aplankė net 33 vietoves Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tuomet tokie koncertai negalėjo vykti be priežasties, todėl dažniausiai jie buvo organizuojami kaip priešgaisriniai mokymai gyventojams, po kurių sekdavo dainų ir šokių ansamblio pasirodymas. Tuometinis ansamblis taip pat rengė įvairius pastatymus ir pasirodymus su Marija Baronaite, viena pirmųjų kūno kultūros, tautinių šokių propaguotojų Lietuvoje.

Vilniaus srities priešgaisrinės apsaugos viršininkas Valerijonas Šimkus ansambliečių apsuptyje

Neužrašyti istorijos puslapiai

Įdomu tai, kad 1940 m. pirmosios pusės VU Senato protokolai liudija, jog tuo metu universitete veikė nemažai studentiškų organizacijų, tokių kaip skautai, filomatai, meno draugija, bet VU Ansamblis nepaminimas. Panašu, kad šokėjų ratelis veikė tai po skautų organizacijos, tai po Priešgaisrinės apsaugos kolektyvo vardu, tačiau neabejotina, kad ši iniciatyva tapo tvirtu pagrindu būsimam dainų ir šokių kolektyvui. VU Ansamblis kaip universiteto ansamblis rašytiniuose šaltiniuose paminimas tik 1944-aisiais, kai sovietams sugrįžus į Vilnių ir ėmus tvarkyti apleistus VU pastatus, rudenį entuziastingi studentai ir vėl patys rodė iniciatyvą ansambliuoti. Vadovauti ėmėsi tuometis medicinos studentas Juozas Didvalis, profesionalaus vadovo nebūta. Ansamblio narių sudėtis buvo surinkta sniego gniūžtės principu – per draugus, pažįstamus ar netikėtai universitete sutiktus žmones. Tarsi vėl sugrįždami į universitetą prie šio ansamblio prisijungė ir pirmieji ansambliečiai iš „Priešgaisrinės apsaugos dainų ir šokių ansamblio“. Žinia apie buriamą grupę sklido ir per meno saviveiklos vakarus fakultetuose.

Tai tapo pradžia gausaus, plačiai koncertuojančio ansamblio, pagaliau subūrusio chorą, muzikantus bei šokėjus. Visgi, ši jungtinio kolektyvo pradžia nepaneigia dar 1940-ųjų nepriklausomoje Lietuvoje ir visai neseniai atgautame Vilniuje pradėto G. Dumčiūtės-Breichmanienės darbo ir žengtų pirmųjų žingsnių ansamblio link.

Pirmoji ansamblio orkestro grupė

 Ansambliečiai Vilniaus miesto fone

 Ansamblio koncertas, skirtas 10 metų jubiliejui, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

 Ansambliečiai su G. Dumčiūte-Breichmaniene 2012 m. birželio mėn. Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose

Istorija, kurią tęsiame kartu

Laikui bėgant VU Ansamblis sparčiai augo – atsirado kelių sudėčių choras, šokėjų grupės, o iš trijų muzikantų išaugo liaudies instrumentų orkestras (vienu metu buvo ir atskira skudutininkų grupė). XX amžiaus 7-8 dešimtmečiai buvo skaitlingiausi ansamblio narių skaičiumi ir koncertais. Kolektyvas turėjo eilę vadovų – bene garsiausi kultūros lauke buvo Juozas Lingys, Vladas Bartusevičius, Juozas Gudavičius, Elena Morkūnienė, Vidas Aleksandravičius, Tamara Kalibataitė, Daiva Čičinskienė. Dauguma jų buvo pripažinti respublikos nusipelniusiais artistais ir kūrėjais, o lėta vadovų kaita formavo vientisą ansamblio stilistiką, meninę kryptį ir vidines tradicijas.

Tokia štai šiandieninio VU Ansamblio pradžių pradžia. Vingiuota, ryškiai pažymėta Antrojo pasaulinio karo negandų, bet jau 85-erius metus kuriama aktyvių lietuvybę puoselėjančių ir tautinį meną gerbiančių asmenybių. Akivaizdu, ansamblis išliko ir augo dėka dideliu noru degančių studentų, kurie net ir sunkiausiomis aplinkybėmis rasdavo būdų susiburti šokiui, dainai, muzikai ir kūrybai.

Šiandien ši kelionė tęsiasi – ansambliečiai, buvę ir esami, yra gyva šios istorijos dalis. Ansambliui minint 85-erių metų jubiliejų kviečiame visus, kada nors šokusius, grojusius ar dainavusius Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblyje įrašyti savo vardą į jo istorijos puslapius užpildant ansambliečių registrą: https://www.ansamblis.vu.lt/registras/

Dabartiniai ansambliečiai, po 2024 m. dainų šventės ansamblių vakaro. Nuotraukos autorius: Gabrielius Jauniškis

Šaltiniai

Spauda ir literatūra:

• \Laikraštis „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“, I. Vaičiūnienės straipsnis „Mūsų tautinių šokių istoriniai bruožai“, 4 psl. (1957-08-31)
  https://www.draugas.org/archive/1957_reg/1957-08-31-PRIEDAS-DRAUGASw.pdf
• „Kada susirenka draugai: respublikos nusipelniusio kolektyvo, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto studentų dainų ir šokių liaudies ansamblio penkiolikos metų kūrybinis kelias“, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.
• Laikraštis „Voruta“, dr. J. Savickio straipsnis „Vilniaus universitetui trūksta veiklos kryptingumo savame regione“, 14 psl. (2008-08-23)
  https://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_16_opt.pdf

VU Ansamblio archyvas:

• Dumčiūtės-Breichmanienės prisiminimai, saugomi asmeniniame VU Ansamblio archyve (2006-07-27)
• Ruškytės referatas „Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio dokumentinio paveldo analizė“ (2025)

Archyvinė medžiaga:

• Fotografijos iš fondo F98, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje.
• VU Senato protokolai, VUB RS, F98-52.
• Lietuvos Skautų Sąjungos Liudijimas Nr. 3621, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 576, ap. 3, b. 6548, p. 239.
• Pareiškimas Lietuvos Šaulių Sąjungos Vlado Putvinskio vardo Kauno šaulių kuopos grandies sporto klubo valdybai, LCVA, F. 561, ap. 2, b. 1687, p. 133.
• VDU Studijų knygelė, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 15242, nesunumeruota.
• VU klausytojo žinių anketa, LCVA, f. R-856, ap. 1, b. 387, p. 59-60.