Vasario 14 ir 15 d. 18:30 Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje bus rodomas VU Dramos teatro spektaklis „Žadėtoji“ (rež. Felicija Feiferė). Kviečiame paskaityti teatrologės dr. Daivos Šabasevičienės spektaklio recenziją.

Vilniaus universiteto teatras gimė kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija 1570 m. ir vadinamas Lietuvos teatro pradininku. Tai yra Williamo Shakespeare’o (1564–1616) laikai, todėl šiame teatre žiūrėti Felicijos Feiferės režisuotą „Žadėtąją“ pagal W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“ (1594) – labai simboliška.

Pjesės pagrindinės ir šalutinės temos labai tinka akademiniam jaunimui. Pati teatro erdvė įrengta XVIII a. ir yra reikšmingas architektūros paveldas, ji nepritaikyta šiuolaikiniam teatrui – prasta akustika, blogas matomumas. Erdvė, kuri reikalauja ypatingų režisūrinių sprendimų, kad spektakliai taptų visaverčiai. Nepaisant to, šiuolaikinės technologijos leidžia konceptualiai formuoti sudėtingus scenovaizdžius. Čia naudojant vaizdo projekcijas galima keliauti ne tik per skirtingus amžius, bet ir per laikmečių paženklintas erdves.

Spektaklis „Žadėtoji“ sukurtas pasitelkus profesionalius kūrėjus. Bene didžiausią įtaką šiam spektakliui padarė dailininkė Nadežda Gultiajeva ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežius, kiekvienai scenai parinkę jautrius vaizdus, atitinkančius W. Shakespeare’o kūrinio stilistiką. Kartais net atrodė, kad dėl vaizdų estetikos režisierė „aukoja“ savo aktorius, nes avanscenoje vykusios mažosios scenos kartais būdavo įtaigesnės už svarbias scenas, kurios vyko antrame ar trečiame plane. Ant uždangos, taip pat ir scenos gilumoje buvo projektuojami įvairūs vaizdai, kartais perteikiantys veiksmo vietą, kartais žadinantys prisiminimus. Kūrėjams rūpėjo ne aktyvus sceninis išgyvenimas, o „žvilgsnis iš šalies“, ne vaizdų ryškumas, o laike ir erdvėje tarpstantis gyvenimas, jo grožis su visomis netikėtomis peripetijomis. Daugiausia projektuojamos arkados ar kitokie architektūriniai elementai, sietynai… Artėjant finalui šone išryškėjo asketiškas, vilties teikiantis kryžius…

Šios erdvinės vaizdo projekcijos – blyškios, primenančios nykstančio gyvenimo metafiziką. Šydas – tam tikra ketvirtoji siena, už kurios – kiekvienam žmogui atpažįstamas gyvenimas. Nežinia, kaip ir kada jis atsikartoja, bet jis amžinas. L. Urniežius kai kuriose scenose įvedė šiek tiek spalvų, kurios tą palimpsestą tarytum išryškino. Tos scenos itin gražios – pavyzdžiui, įvedant žydrą spalvą žemės gyvenimas virsta dangiškuoju. Tos scenos priminė senąsias freskas, senąją Veroną, po kurią dar iki W. Shakespeare’o laikų vaikščiojo Romeo ir Džuljeta.

F. Feiferė „Žadėtąją“ komponavo iš daugybės trumpų scenų, epizodų, juos jungdama ir ryškindama dramatizmo sklidiną meilės istoriją. Tokį sprendimą lėmė ir didžiulis būrys aktorių – net dvidešimt šeši. Tai būdinga F. Feiferės režisūros stilistikai, prisimenant jos ankstyvuosius spektaklius, nuvedančius net iki Telšių dramos teatro. Tuomet režisierė vadinosi Laima Adomaitiene. Bet teatrui kaukės tinka, nes tam dažnai būna begalės priežasčių. „Žadėtoji“ pirmiausia priminė „žemaitiškus“ spektaklius, kuriuose moters tema buvo pagrindinė.

„Žadėtoji“ – rūpestingai ir atidžiai sukurtas darbas, tačiau didžiulis režisierės atsidavimas kiekvienai statomai eilutei kūrinį susmulkino, perkrovė, ištęsė. Kiekvienas personažas apžiūrėtas iš įvairių pusių, bet režisierė nesiryžo atsisakyti mažiau vykusių scenų arba jas apibendrinti. Ne visų aktorių dikcija gera, ir tai normalu, nes retas kuris neprofesionalas tuo pasižymi. Puikios miestelėnų scenos, bet universiteto teatro erdvėje aktorių sakomos frazės liejosi, dažnai buvo girdimi tik pavieniai žodžiai. Scena iš dalies „prarijo“ ir pagrindinę heroję – Džuljetą. Ieva Kazokaitė šiam vaidmeniui tiko faktūriškai, bet jos tariami žodžiai ne visada pasiekdavo žiūrovus. Specialus įgarsinimas būtų šią problemą išsprendęs. Tačiau I. Kazokaitės Džuljeta labai tiko vizualiems sprendimams, dailininkės ir režisierės kuriamiems „gyviems paveikslams“ – ji priminė begales Džuljetų, ir ypač tą – iš Veronos, o vaikystės lova tapo garsiuoju meilės balkonu.

F. Feiferė lig šiol dažniausiai pati kurdavo spektaklių choreografiją, o šįkart jai talkino Agnė Rickevičienė. Apskritai jos teatre plastinis piešinys toks ryškus, kad būtent dėl to įmanoma įsivaizduoti „nebylią“ vieną ar kitą sceną. Žodžius, pavyzdžiui, galėjo suskaityti naujai įvestas personažas – Autorius, juo labiau kad vienoje scenoje įtaigiai nuskambėjo balsas iš aukštybių: „…Keliauk pas mylimąjį savo…“ Judesys F. Feiferei reikšmingesnis už raiškiai ištartą žodį. Ir jaunieji aktoriai tam pasiduoda: jie labai įdomūs, iš jų sklinda išskirtinė energija, o įdomiausios scenos tos, kur personažai juda, šoka…

F. Feiferė ypač jautri jauniesiems aktoriams, moka tiksliai nukreipti jų energiją. Bene ryškiausias šio spektaklio aktorius – Titas Masys, išraiškingai ir gyvybingai suvaidinęs Montekių sūnėną, Romeo draugą Benvolijų. Sunku patikėti, kad jis studijuoja ne aktorinį meistriškumą. Jo tiksli mimika, žaibiška reakcija į bet kokį partnerio krustelėjimą. Ryškus ir Roko Žvirblio Senjoras Kapuletis, sugebėjęs judėti ir kalbėti logiškai formuluodamas mintis, o ne sumaldamas greitakalbėmis. Ypatinga plastika išsiskyrė Monikos Wolyniec Senjora Kapuleti. Šių aktorių raiškumas priklausė ir nuo režisūrinės traktuotės, jie visam spektakliui suteikė aiškumo tiek fabulos, tiek apmąstymų požiūriu.

Kipro Šivicko Romeo spektaklyje skirta gana kukli vieta. Įdomus aktorius, tačiau jam neleista „sužibėti“ pagrindinėse finalinėse scenose – tam kelią pastoja mirtis, uždėdama laidotuvių vainiką ir nutraukdama spektaklį. Toks sumanymas: viskas baigiasi mirus Džuljetai, šekspyriško finalo nelieka. F. Feiferės protagonistė – Džuljeta, gal dėl to atminty ji išlieka kaip vizija, meilės simbolis. 

Kaip ir dera, spektaklyje svarbią vietą užima Džuljetos Auklė – Gerda Papartytė. Savo plastika ir manieromis jaunoji aktorė kiek priminė Reginą Varnaitę iš Arūno Žebriūno „Velnio nuotakos“: žvitri, gyva, linkusi į humorą, bet visą laiką susitvardanti.

Mariaus Simonavičiaus Paris tarytum pats išsikovojo vietą „po saule“. Aktorius neskubėdamas, smulkiai apgalvodamas kiekvieną savo gestą ir žodį sukūrė kunigaikščio, kuriam pažadėta Džiuljeta, paveikslą, o didžiulis odinis krepšys šį paveikslą paverčia Pario šaržu. Jokūbo Naglinsko Fra Lorencas – taip pat įdomus, nes sugebėjo atrasti daugiau spalvų, netapo trafaretišku vienuoliu, kokie dažnai vaizduojami teatre. Tebaldas, kurį įkūnijo Konradas Pukinskas, Romeo draugas Merkucijus – Kristupas Sterbavičius – šekspyriški, gyvybingi, įtaigūs personažai.

Labai išraiškinga Mirtis. Tai režisierės sukurtas alegorinis personažas – Meb, kurią sušoko Imelda Žutautaitė. Ją dažniau galėjome regėti veiksmui artėjant link pabaigos, – visos jos scenos įsimintinos. Ji išsiveda nudurtą Tebaldą – K. Pukinskas eina sulėtintai, skambant lėtai muzikai… Tokie sceniniai poetizmai labai gražūs, todėl vis pasigaili, kad šiose scenose taip skubama. Meb scenos, rodos, nesudėtingos, bet jos išreiškiamos būtent teatro kalba. Meb vilki juodą suknelę, juodu kaspinu surišta ilga juoda kasa… Ji išnyra netikėtai, įsliuogia į žmonių santykius ir tampa valdove. Mirtis dar veiksmui įsisupus bando nugvelbti Džuljetą, bet nepavyksta… Pariui ji įduoda laidotuvių vainiką… O paskutinėje scenoje Meb auksiniu lietumi padabina visą sceną – visi šoka kartu su mirusia Džuljeta. 

Įdomu būtų, jei prie personažų būtų parašytos ne tik atlikėjų pavardės, bet ir kokią specialybę studijuoja vienas ar kitas aktorius. Akivaizdu, kad teatras šiems žmonėms išliks svarbus visą likusį gyvenimą.

Spektaklyje nemažai scenų, kurios atminty išliko lyg gyvieji paveikslai, o kartais spektaklis priminė net kino kadrus. Tai susiję su anksčiau minėtais dviem projekcijų sluoksniais, išliekančiais viso spektaklio metu. Avanscenoje daugiausia kuriamos masinės scenos. Miglė Brazytė, Viktorija Maneikytė, Medeina Čėsnaitė, Eglė Jaraitė, Nėja Babaliauskaitė, Augustas Jasevičius, Modestas Gurauskas, Justas Kregždys – tai aktoriai, kuriems režisierė skyrė nemažai dėmesio, visi jie linkę į mini improvizacijas.

N. Gultiajevai teko didžiulis uždavinys ne tik sutvarkyti erdvę, bet ir aprengti dvidešimt šešių aktorių ansamblį. Kostiumai – stilizuoti, suteikiantys jauniesiems aktoriams šekspyriškų atspalvių, teatrališkumo. Net nesitiki, kad universiteto teatras pajėgė įgyvendinti tokį vizualų spektaklį. Tai kartais nepavyksta net profesionaliems teatrams. Personažų charakteristikas formavo ne tik kostiumai bei jų spalvos, bet ir šukuosenos, aksesuarai. Kostiumai turėjo būti itin gerai pasiūti, nes visas spektaklis kupinas nuolatinio judesio. Ypač pradžioje, kai vyksta vaidai tarp dviejų šeimų. Gerai apmokyti jaunuoliai pademonstravo kovos meno išmanymą (kovos scenų koordinatorius – Vilenas (Moreno) Arutiunianas).

Režisierei F. Feiferei rūpėjo parodyti, kaip gyvenime žmogus tampa ne tik tragedijos auka, bet ir kaltininku. Meilės šiame spektaklyje nedaug, bet ir W. Shakespeare’as prie meilės priartėja per nuolatinę kovą, kurią labai tiksliai išreiškia muzika, spektaklyje skambanti be paliovos. Ji – įvairi, įvelianti arba išlaisvinanti iš įvairių dramatinių situacijų. Kartais gali atpažinti Fausto Latėno sukurtos ar parinktos muzikos motyvus, girdėtus viename ar kitame spektaklyje, bet visa tai tik dar labiau sustiprina muzikinę dramaturgiją. Muzika F. Feiferės kuriamame pasaulyje – lyg dar vienas personažas, padedantis tiksliau charakterizuoti vieną ar kitą sceną.

Pernai pasaulis minėjo 460-ąsias W. Shakespeare’o gimimo metines. Vilniaus universiteto teatro naujoji „Romeo ir Džuljetos“ sceninė interpretacija – rimta teatro mokykla, formuojanti profesionalų požiūrį į scenos meną, ugdanti suvokimą apie teksto ir judesio sceninę raišką, apie aktoriaus-personažo formavimąsi, apie persikūnijimo paslaptis. „Žadėtoji“ – autentiškai suvokta tragedija, įspėjimas, atviras kalbėjimasis apie padarinius. Nors spektaklio pradžia kiek paini, kaip ir projekcijose matomi Hieronimo Boscho pragaro vaizdai, bet artėjant finalui išryškėja personažų keliai, spektaklis įgyja dinamikos, raiškos ir skaidrumo.

Spektakliui pasibaigus salėje pirmą kartą teko matyti tiek daug šviesios energijos, kurią išspinduliavo jaunieji aktoriai, su sceniniais drabužiais nulipę nuo scenos ir nuoširdžiai dalinęsi savo džiaugsmu su artimaisiais ir bičiuliais. Šypsenos, švytintys veidai – ramūs, bet kartu ir džiaugsmo sklidini. Neabejoju, šie teatro grožį kuriantys žmonės gyvenime daug pasieks.

Spektaklis bus rodomas vasario 14 ir 15 d. 18:30 val. Vilniaus universiteto Teatro salėje. Bilietus galima įsigyti čia.