2024-aisiais Vilniaus universiteto vargonų atgimimo metas. Vasarą buvo renovuoti Mažosios Aulos vargonai, į pabaigą eina Šv. Jonų bažnyčios didžiųjų vargonų renovacija, o po jų turėtų būti atgaivinti ir Oginskių koplyčios vargonai. Tad susipažinkime su visais VU vargonais išsamiau.

Šiandien Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje stovinčių didžiųjų vargonų istorija yra gana sudėtinga. XIX a. jie atkeliavo iš Polocko Jėzuitų bažnyčios, kai caro valdžia po 1830-1831 m. sukilimo ją uždarė. Polocke stovėję vargonai pradžioje buvo daug mažesni, turėjo tik 22 registrus, vieną manualą ir pedalus. Šiandien jų autorius nėra visiškai aiškus. Vieni vargonų istorikai Polocko Jėzuitų bažnyčios autorystę priskiria 1765-1766 m. žymiam vargonų meistrui iš Karaliaučiaus Adamui Gottlobui Caspariniui, o kiti – Vilniaus vargonų mokyklos atstovui Mikalojui Jansonui. Iš Polocko į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią jie 1834 m. buvo perkelti Medicinos chirurgijos akademijos rūpesčiu, o 1837-1839 m. Vilniaus meistrų Theodoro Tiedemanno ir jo sūnų Theodoro ir Franco praplėsti iki trijų manualų.

XIX a. pab. vienas žymiausių to meto mūsų regiono meistrų Juozapas Radavičius perstatė instrumentą ir jį išplėtė. Šis instrumentas stebino amžininkus, apie jį plačiai rašė muzikinė viso regiono spauda. Tačiau po II-ojo Pasaulinio karo šiems vargonams atėjo sunkūs laikai. 1948 m. sovietai uždarė Šv. Jonų bažnyčią, o vargonų vamzdynas buvo išnešiotas, mechanizmai išlaužyti. 

Laimei, artėjant 400-osioms VU įkūrimo metinėms, universiteto vadovybė suprato šios bažnyčios, kaip kultūros vertybės, svarbą ir joje įkūrė muziejų. Tuo pačiu metu 1979 m. buvo restauruotas vargonų prospektas, kuris buvo įrašytas į paminklinių vargonų sąrašą. Darbus atliko Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas (RKPRT), vėliau tapęs UAB “Vilniaus vargonų dirbtuvės”, darbų vadovas Rimantas Gučas.

Po prospekto atėjo ir pačių vargonų eilė, tačiau tai buvo ilgas ir sunkus procesas. Sovietmečiu trūko medžiagų, strigo leidimai, vargonų meistrams reikėjo pasitelkti daug išmonės kaip vis tik šį projektą įgyvendinti. Instrumento rekonstrukcijos darbai truko net 17 metų – nuo 1983 iki 2000. Po rekonstrukcijos šie 3 manualų ir 64 registrų vargonai tapo didžiausi Lietuvoje.

Pirmąkart šis didingas instrumentas oficialiai inauguruotas 2000 m. liepos mėn. iškilmingo koncerto, kuris vyko Tarptautinio vargonų meistrų bendrijos kongreso Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, proga. Inauguracinio koncerto klausėsi apie pusantro šimto vargonų žinovų iš viso pasaulio. Man ir žmonai Aušrai, tuo metu tik baigusiems Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos magistrantūros studijas, teko laimė šiame koncerte groti kartu su žymiais Lietuvos vargonų virtuozais ir žinovais – šviesios atminties Bernardu Vasiliausku (1938-2022) ir Gediminu Kvikliu. Beje, 2022 m. Maestro Vasiliauskas, vos kelios savaitės iki savo mirties, šiais vargonais sugrojo ir paskutinį savo koncertą, skirtą Vilniaus vargonų dirbtuvių 50-mečiui. Simboliška, kad jame dalyvavo taip pat tie patys 4 vargonininkai, kurie šiuos vargonus prieš 22 metus ir inauguravo.

Man teko proga pamatyti, kaip buvo rekonstruojami šie vargonai 2000 m. pavasarį. Prisimenu, kaip dar būdami paskutinio kurso LMTA studentai, su žmona Aušra Motūzaite-Pinkevičiene užėjome į Šv. Jonų bažnyčią, o ten jau gaudė pirmieji atkurtų vargonų garsai. Meistras Janis Kalninš iš Latvijos ištisas savaites juos kantriai intonavo ir derino. Mums atėjus į bažnyčią keliais jau veikiančiais pirmojo manualo registrais Janis užgrojo Johanneso Brahmso Preliudą g-moll. Buvo tikrai įspūdinga, turint omenyje, kad mums su Aušra eilę metų prieš tai teko dirbti šioje bažnyčioje vargonininkais ir per pamaldas groti sintezatoriumi.

Vėliau nekantriai laukėme kiekvienos naujienos iš Janio Kalnino ir Rimanto Gučo apie vargonų darbų eigą. Atsiradus vis naujam veikiančiam registrui, būtinai ateidavome jo pasiklausyti ir išbandyti. Kuo daugiau registrų veikdavo, tuo labiau stulbindavo didinga Šv. Jonų bažnyčios akustika. Vėliau, grojant fortissimo jau pabaigtu instrumentu naktį pastebėjome, kad aidas trunka apie 6-7 sekundes. Vargonininkams tokia patirtis visada yra kaip žvejui entuziastui sugauti pusantro metro ilgio žuvį – šie įspūdžiai niekada neišblėsta ir apie juos norisi papasakoti visiems.

Iš karto po atstatymo šie vargonai tapo neatskiriama VU muzikinio gyvenimo dalimi. Jie gaudžia akademinių metų atidarymo ir uždarymo ceremonijose, žiemą ir pavasarį – gausiose diplomų teikimo ceremonijose. VU Kultūros centras rengia jau tradicija tapusia Muzikos valandos koncertus Šv. Jonų bažnyčioje, kuriose dažnai vargonai skamba ir solo, kamerinės bei chorinės muzikos koncertuose. Vargonais repetuoja VU vargonų studijos „Unda Maris“ studentai.

Tokio dydžio ir sudėtingumo instrumentas, kaip šie Šv. Jonų bažnyčios vargonai, turi savitą specifiką. Jais sėkmingai groti sugeba tikrai ne kiekvienas vargonininkas. Siekiant atkurti Casparinio/Radavičiaus vargonų stilistiką, rekonstrukcijos metu buvo atkurtas visiškai mechaniškas instrumentas. Neskaitant trijų elektra varomų pūstuvų, kurie paduoda orą į dumples, visa kita yra valdoma tik padedant svirtelėms ir traukiams. Tokio dydžio mechaninės traktūros vargonuose dėl ilgo kelio nuo klaviško iki vamzdžio, paprastai yra sunku paspausti klavišus. Be to, čia antrame manuale, vamzdynas išdėstytas per du aukštus, o kiekvieno aukšto oro dėžėse yra spyruoklės, kurios dvigubai apsunkina klavišo paspaudimą.

Bėgant metams, įvairūs vargonininkai, kurie grodavo šiuo instrumentu, skundėsi šiais sunkumais, kai kas net dėl rankų skausmų buvo priverstas nustoti groti. Todėl, kai beveik po ketvirčio amžiaus atsirado galimybė renovuoti šiuos didžiausius LIetuvoje vargonus, pirmoji sąlyga buvo palengvinti klaviatūrų mechaniką, sulyginant ir atpalaiduojant spyruokles, o II manualo antram aukštui įrengti Barkerio pneumatinį mechanizmą, kuris gerokai palengvins II manualo klavišų paspaudimą. Be kitų darbų, taip pat buvo nuspręsta optimizuoti šių vargonų derinimo sistemą – temperaciją, kad jais būtų galima groti visų epochų kūrinius dar įtikinamiau. Didžiųjų vargonų renovacijos projekto viešąjį konkursą laimėjo Ugalės vargonų dirbtuvė iš Latvijos. Šiai dirbtuvei vadovauja Janis Kalninš, kuris su šiais vargonais buvo susijęs jau nuo 2000 m. ir vargonų ekspertų yra laikomas geriausiu vargonų intonuotoju mūsų regione. Meistrai darbus pradėjo pagamindami ir sumontuodami Barkerio mechanizmą, o paskui sekė darbai su vamzdynu – iš viršaus žemyn. Šiuo metu jau yra renovuotas III manualas, o ateinančiomis savaitėmis meistrai bus susikaupę ties likusiais manualais ir pedalais. Numatoma darbų pabaiga – rugsėjo pabaiga. Jeigu nebus nenumatytų iššūkių (o jų dažnai pasitaiko tokio dydžio instrumentuose), spalio 5 d. pakviesime į pirmąjį koncertą jau atnaujintais vargonais.

Mažosios Aulos vargonai

Mažojoje Auloje stovi nedideli, elegantiški Barokinio stiliaus vargonai, turintys vieną manualą, pedalus ir 11 registrų. Juos 1975-1979 m. ten pastatė RKPRT. Šių vargonų korpusas XIX a. į universitetą atkeliavo iš Švč. M. Marijos ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčios, kai carinė valdžia ją uždarė. Pirmiausia korpusas patalpintas Marijos Guodėjos koplyčioje. Artėjant VU 400 metų jubiliejui buvo nuspręsta, kad jis labiausiai tiktų naujai restauruotame Mažosios Aulos balkone. Vargonų rekonstrukcijos metu, cokolinė dalis buvo padaryta nauja. Į paminklinių vargonų sąrašą buvo įrašytas šių vargonų prospektas.

Prisimenu, kad pirmą kartą šiuos vargonus pamačiau 2000 m., artėjant Tarptautinės vargonų meistrų bendrijos kongresui Baltijos šalyse. Tuo metu daugelis kongreso dalyvių norėjo pamatyti Universiteto instrumentų vidų ir man bei Aušrai teko juos prižiūrėti. Jau gerokai vėliau, mums tapus VU vargonininkais, šiais vargonais teko daugybė kartų groti diplomų teikimo ceremonijose, akompanuoti VU solistams ir chorams, čia vykdavo ir VU vargonų studijos „Unda Maris“ repeticijos.

Laikui bėgant pastebėjome, kad šių vargonų specifika yra tokia, jog grojant garsiai ir greitai, kaip dažnai tinka ceremonijų pabaigoje, instrumentui ima trūkti oro, garsas pradeda tarsi trūkčioti. Vargonai darniai skambėdavo tik grojant gana tyliai ir negreitai. Turint omenyje, kad šis instrumentas RKPRT buvo tik Op. 2, matyt dėl patirties ir medžiagų stokos bei tuo metu vyravusių restauravimo tradicijų pasirodė, kad tarp kitų dalykų, vargonų oro sistema buvo pagaminta netobulai. Norint instrumentui suteikti natūralų ir harmoningą Barokinį skambesį, buvo būtina iš naujo pagaminti Barokinio stiliaus pleištines dumples, perintonuoti kai kuriuos registrus, suderinti vargonus tam tikra barokine temperacija, sureguliuoti mechaniką bei, žinoma, išvalyti instrumento vamzdyną.

Labai džiaugiamės, kad Universitetas sudarė galimybę renovuoti šiuos elegantiškus Barokinio stiliaus vargonus ir šią vasarą darbus atliko jau minėta Ugalės vargonų dirbtuvė iš Latvijos (vad. Janis Kalninš). Visai neseniai užbaigus renovacijos darbus Mažosios Aulos vargonų skambesys atgimė tarsi iš naujo. Daugelis, kas išgirsta šių vargonų naujuosius įrašus internete pritaria, kad tai, kaip jie skambėdavo anksčiau ir dabar – yra kaip diena ir naktis. Tikiuosi, kad žymų skirtumą tikrai pajus ir įvertins VU bendruomenė išgirdusi Mažosios Aulos vargonus iškilmingose ceremonijose ir įvairių renginių metu.

Oginskių koplyčios vargonai

Oginskių (Dievo kūno) koplyčios balkone taip pat stovi gražus barokinis instrumentas. Tai yra nedideli, 8 registrų, vieno manualo ir prikabintų pedalų vargonai, pagaminti XVIII a. nežinomo meistro. XX a. pradžioje instrumentas buvo perstatytas, pakeistas cokolis, be viršutinė vargonų dalis išliko nepakeista. Sovietams 1948 m. uždarius Šv. Jonų bažnyčią, vargonų vidus buvo išplėštas. 1974-1979 m. prospektą restauravo RKPRT, kuris pakeitė cokolinę dalį ir viduje pastatė naują instrumentą pagal žinomą istorinę dispoziciją, papildžius ją Mixturos registru. Tai yra pirmasis užbaigtas šios dirbtuvės darbas. 1971 m. į paminklinių vargonų sąrašą buvo įrašytas šių vargonų prospektas.

Nemažai šiais vargonais groti per santuokas, o vieną kartą, kol dar nebuvo veikiančių didžiųjų vargonų, neapsikentę sintezatoriaus, su Aušra sumanėme išbandyti Oginskių koplyčios vargonų garsus Šv. Mišių metu. Iš šoninės koplyčios tikrai sklido malonus garsas, gal tik tylokas visai bažnyčiai.

Per pandemiją vienos repeticijos metu nuo šių vargonų pūstuvo pasklido svilėsių kvapas, kilo nemažai dūmų ir senas pūstuvas perdegė. Nuo to laiko šie vargonai tyli, Oginskių koplyčioje aukojamose šv. mišiose šiokiadieniais taip pat vargonų nesigirdi, jie negali būti naudojami ir per santuokas. Šiuo metu yra vyksta parengiamieji darbai net tik naujo pūstuvo įrengimui, bet ir išsamiai vargonų renovacijai 2025 m. pr. Tokiu būdu šis puikus Barokinio stiliaus instrumentas bus prikeltas naujam gyvenimui ir vėl galės tarnauti Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės reikmėms.

Šv. Jonų bažnyčios pedalinė fisharmonija

2023 m. sausio pab. VU gavo dovaną – beveik 100 metų senumo istorinę anglišką pedalinę fisharmoniją. Ją 1929 m. pagamino A.J. Spenserio dirbtuvės, modelis „University Organ“, Nr. 2170. Instrumentas turi 7 balsus, 2 manualus ir pedalus. Tai yra vienintelė tokio tipo fisharmonija Lietuvoje, kuri dabar stovi VU Šv. Jonų bažnyčioje prie altoriaus.

Prieš patekdamas į Lietuvą, instrumentas daugiau kaip 30 metų savo švelniais garsais džiugino privatų fisharmonijos entuziastą Nyderlanduose, o 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. sausio mėn. ją kruopščiai restauravo M.A.M. Fisharmonie i Organy (Marcinas Majakas ir Jakubas Wszołekas) iš Gdansko, Lenkija.

Fisharmonija – tai giminingas vamzdiniams vargonams instrumentas, kuris pirmą kartą buvo sukonstruotas Prancūzijoje 1840 m. ir ilgą laiką buvo naudojamas ne tik namų muzikavimui, bet ir koplyčiose bei mažesnėse bažnyčiose. Šiandien įvairiose Lietuvos bažnyčiose galima surasti fisharmonijų, tiesa be pedalų.

Garso išgavimo principas fisharmonijose yra panašus, kaip ir vamzdiniuose vargonuose – yra ir dumplės, kurios minamos dvejais pedalais vargonininko kojomis. Vietoje vamzdžių yra tik liežuvėliai – vibruojančios metalinės plokštelės, panašiai, kaip armonikoje. Didesniuose instrumentuose yra nemažai tokių liežuvėlinių, netgi bosinių registrų, todėl fisharmonijos paprastai skleidžia labai sodrų ir šiltą garsą. Prancūziško ir vokiško tipo fisharmonijos naudoja oro pūtimo metodą (angl. harmonium), o amerikietiško ir angliško tipo fisharmonijos – oro traukimo metodą (angl. reed organ). Toks ir yra šis A.J. Spencerio instrumentas.

XX a. antroje pusėje fisharmonijas pradėjo išstumti naujai atsiradę elektroniniai vargonai, kurie savo garsais niekada nepakeis tikrų instrumentų. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais fisharmonijos entuziastų pasaulyje daugėja, atsiranda meistrų, kurie restauruoja senus instrumentus ir prikelia juos naujam gyvenimui.

Su šia pedaline fisharmonija VU bendruomenė turėjo progos susipažinti 2023 m. balandžio 15 d., kai buvo surengtas šio unikalaus instrumento pristatymo koncertas. Ypatinga koncerto puošmena buvo finalinis kūrinys, fortissimo atliekamas dviejų vargonininkų pakaitomis didžiaisiais vargonais ir pedaline fisharmonija. Taip atsiskleidė ne tik didžiųjų vargonų galybė, bet ir pedalinės fisharmonijos sodrus skambesys. Beje, vieną kūrinį fisharmonija grojome be elektros – aš ranka specialia svirtimi pumpavau dumples, o mano žmona Aušra – vargonavo. Tokiu būdu vargonuoti Šv. Jonų bažnyčioje galima ir ekstremalioje situacijoje, jeigu dingsta elektra.

Fisharmoniją taip pat pradėjo naudoti Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė kaip alternatyvą didiesiems vargonams sekmadienio vakarinėse Šv. Mišiose, kai atsirado vargonų poreikis prie altoriaus.

Pedalinė fisharmonija taip pat praktiškai išgelbėjo situaciją įvairiuose chorinės muzikos koncertuose, kai būdavo praktiškai neįmanoma sutapti su prie altoriaus stovinčiu choru, akompanuojant didžiaisiais vargonais. Žinoma, kai muzikuoja daug muzikantų, keli chorai ir orkestras, arba kai susirenka pilna bažnyčia klausytojų, fisharmonija turi būti įgarsinama. Ateityje yra planuojama fisharmonijai pastatyti platformą ant ratukų, kad esant poreikiui, būtų galima ją saugiai nustumti į bet kurią bažnyčios vietą.

2024 m. vasarą, kai prasidėjo didžiųjų vargonų renovacija, pedalinė fisharmonija sėkmingai pakeitė didįjį instrumentą ir ja vargonuodavome per diplomų teikimo ceremonijas bei akademinių mokslo metų pabaigos iškilmėse. Įdomu, kad klausant iš bažnyčios galo, susidaro įspūdis, jog prie altoriaus gaudžia tikri vamzdiniai vargonai. Kai didžiaisiais vargonais jau nebuvo galima groti, vieną vasaros rytą latvių meistras Janis Kalninš atėjęs dirbti į vargonų balkoną, tik įžengęs į bažnyčią man sušuko, „kas gi čia dabar groja vargonais?“ Jis labai nustebo, kai jam paaiškinau, kad čia skamba tik pedalinė fisharmonija. Nuo to laiko pedalinė fisharmonija mūsų bažnyčioje nusipelno ypatingos pagarbos.

Šv. Jonų bažnyčios zakristijos ir Onos koplyčios (nuotraukoje) vargonai

Šv. Jonų bažnyčioje taip pat stovi dar dveji vargonai, kurie laukia savo eilės antram gyvenimui. Jie yra Zakristijos ir Onos koplyčios balkonuose. Zakristijoje vargonams gali būti jau apie šimtą metų, ten stovi nežinomo meistro XX a. pradžios 5 registrų instrumentas, o Onos koplyčioje gali būti inžinieriaus Eduardo Aleknos, kuris statydavo mėgėjiškus vargonus XX a. antroje pusėje, 4 registrų darbas. Kiek man žinoma, artėjant VU 400-mečio jubiliejui artėjant juos dabartinėse vietose įrengė RKPRT. Kadangi Zakristijoje vargonų niekas nei mato, nei naudoja, kitais metais galima būtų juos iškelti į Mažosios Aulos balkono galą, kur jie galėtų tarnauti Universiteto reikmėms kartu su dabartiniais vargonais.

Pabaigai

VU gali pasigirti ne tik esanti didžiausia, seniausia ir geriausia Lietuvos aukštojo mokslo institucija, bet ir didžiausiais Lietuvos vargonais. Labai svarbu paminėti, kad VU labai vertina savo kultūrinį paveldą ir šiuos instrumentus siekia savo bendruomenei plačiai pristatyti. Tikiu, kad netrukus turėsime jau visus pilnai veikiančius vargonus ir VU bendruomenė galės mėgautis jų nuostabiais garsais.

Dr. Vidas Pinkevičius, VU vargonų studijos „Unda Maris“ meno vadovas