Tarptautinis universitetų teatrų festivalis „Vilniaus kryžkelės“ buvo skirtas Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 20-mečiui paminėti. Forumo svečias ir žiuri narys János Regős, Vengrijos mėgėjų teatrų ir aktorių federacijos prezidentas, pasidalino savo įspūdžiais bei įžvalgomis apie šį sostinėje gegužės pradžioje vykusį festivalį:
Remiant „Erasmus“ mobilumo programai, Vilniaus universiteto (VU) Kultūros centro buvau pakviestas būti žiuri komisijos nariu į 25-ąjį Tarptautinio universitetų teatrų forumą. Iš pavadinimo galima suprasti, kad be Lietuvos universitetų trupių buvo rodomi spektakliai ir iš kitų šalių. Devynios grupės pristatė 12 įvairiausių teatro žanrų spektaklių: nuo dramos aktorių iki gatvės teatro, dokumentinio teatro, distopinio spektaklio, improvizacinio teatro, nuo šiuolaikinio šokio iki improvizacija paremtų spektaklių. Festivalio teatro programa man sukėlė šiokį tokį pavydą: nustebau, kad šioje 2.8 milijonus gyventojų turinčioje šalyje gali prisistatyti aštuonios aukšto lygio universitetuose įsikūrusios teatro grupės. Taip pat buvo kuo žavėtis, kad šis XVI a. įkurtas universitetas išlaiko savo kultūros sekretoriatą su puikiu profesionaliu personalu, kuris ne tik kasmet organizuoja šimtus renginių, bet ir suteikia užnugarį trims teatro grupėms, kelioms šokių grupėms [liaudies ir šiuolaikinio šokio], kameriniam ir pučiamųjų orkestrams bei kitiems meno kolektyvams, rengia jų programas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.
Vilnius – kalbant apie orą – buvo gana nedraugiškas dėl ką tik čia įsivyravusios gegužės „žiemos“ [visą savaitę temperatūra svyravo tarp nulio ir dešimties laipsnių]. Tačiau vietovė ir šiltas, draugiškas vietinių gyventojų charakteris greitai privertė tai pamiršti. Mieste, bent jau turint omenyje senamiestį, buvo lengva orientuotis zigzagais vingiuotomis gatvelėmis, kurios nukelia toli į praeitį su nesuskaičiuojama daugybe monumentalių bažnyčių. Dar kelios katalikų ar stačiatikių bažnyčios stovi ant kalvų, supančių miesto centrą, viršūnių. Daugiausia jų pastatytos baroko, stačiatikių baroko stiliumi, su 40-60 metrų aukščio varpinėmis. Viena vienintelė religinė bendruomenė čia nebeturi savo namų: tai šešiasdešimt tūkstančių žydų bendruomenės narių, kuriuos visiškai sunaikino iš pradžių lenkų pogromai, paskui sovietų ir galiausiai vokiečių okupacija. Nėra net nuotraukos, kurioje matytųsi kadaise čia stovėjusi sinagoga, bent jau aš nemačiau nė vienos ant čia eksponuojamų nuotraukų lentų nedidelėje lauko fotografijų parodoje. Vietoje „mažojo žydų geto“ dabar keliose vingiuotose gatvelėse įsikūrę restoranai ir suvenyrų parduotuvės. Ten, kur kadaise stovėjo sinagoga, dabar įrengta vaikų žaidimų aikštelė ir pastatomas lauko tualetas. Žvelgiant kitu kampu, mieste gausu parkų, žaliųjų plotų ir poilsio zonų. Vilnius yra tikrai daugiakultūris miestas ne tik dėl keliasdešimties tūkstančių studentų, studijuojančių jo universitetuose [ketvirtadalis jų - užsieniečiai], bet ir dėl apsilankyti čia plūstančių turistų.
Festivalis suteikė gausiai darbo šešių narių žiuri tarybai, kurioje, išskyrus mane, visi buvo vietos universitetų žmonės: profesoriai, kuratoriai, teatro kritikai[1]. Mūsų vertinamieji posėdžiai vyko visada triukšmingoje ir perpildytoje užeigoje „7Fridays“, esančioje visai netoli universiteto, kol mums buvo patiekta vakarienė, aplinkui kai kurie žmonės žiūrėjo futbolo rungtynes, garsiais šūksniais palaikydami komandas arba tiesiog aptarinėjo savo kasdienius reikalus su alaus bokalu rankose. Kiekvieną vakarą organizatoriams turėjome raštu pateikti vertinimo ataskaitą, kurioje įvardijome mūsų pasiūlytus apdovanoti spektaklius ir aktorius. Įveikdami visas išorines kliūtis, sugebėjome puikiai dirbti kartu anglų, lietuvių ir kartais rusų kalbomis.
O dabar šiek tiek apie spektaklius:
Dauguma spektaklių vyko 250 vietų teatre, kuris buvo pirmasis iš universiteto pastatų, baigtų statyti XVI a. pabaigoje. Štai jėzuitai savo kontrreformacinį judėjimą kultūros fronte pradėjo būtent čia, pastatydami teatrą. Negaliu nepaminėti vengrų amžininko, katalikų vyskupo Péter Bornemisza, kuris 1558 m. parašė pirmąją dramą vengrų kalba „Magyar Élektra“. [Vengrų Elektra]
Tartu universiteto nevyriausybinis studentų teatras pirmasis scenoje prisistatė su spektakliu „Campfire Tales: Apocalypse Now Aka Escaping Animals“ (liet. „Pasakos prie laužo: Pasaulio pabaiga arba pabėgę gyvūnai“ – pagal ugrofinų pasakas). Kartą, prieš daugelį metų Vengrijoje, žiuri su triuškinančiu sarkazmu vieną iš mūsų spektaklių priskyrė prie stovyklavietės teatro, taip padarydama mums ilgai negyjančių žaizdų. Atrodo, kad nuo to laiko šis žanras tapo gerbiama teatro kūrimo šaka, nes išeinanti Tartu grupės distopija vyksta po visiško sunaikinimo, kai žmonės vėl gyvena tarp gentinių sąlygų, susirinkę šildosi prie laužo. Spektaklis atspindėjo šią sukrečiančią patirtį, ypač kalbant apie vizualinį ir akustinį pasaulį. Matėme ritualinį vaidinimą, kuriame kiekvienas atlikėjas savo vaidmenis atliko itin susikaupę ir spinduliuojantys giliu atsidavimu, nors man buvo sunku rasti kokią nors vientisą dramaturginę struktūrą, neapsiribojant kalba.
Bet ai, aš bėgau į priekį. Vis dėlto festivalio atidarymo ceremonija buvo tikrasis pirmasis spektaklis, kurį su linksmu pasimėgavimu, dideliam žiūrovų ir savo pačių džiaugsmui suvaidino Vilniaus universiteto dramos teatro aktoriai. Jų žaismingi veiksmai, kostiumai, subtilus merginų bendravimas man priminė neseną įvykį, dėl kurio mintyse kilo klausimas: János, ar šio premjerinio spektaklio negalėjo režisuoti ta pati ponia Felicija Feifere, kurios nepamirštamą spektaklį pavadinimu: „Valanda 00“ mačiau 2023 m. birželį, AITA/IATA festivalyje Debrecene? Ką gi, pataikiau: jos kūrybinė galia ir jautrumas buvo ir šiame atidarymo veiksme, režisūriniame karkase, kuris buvo ir iškilmingas, ir spontaniškas. Festivalis buvo atidarytas be kalbų ir įprastų privalomų gestų. Jos aktoriai ir universiteto šokėjai pristatė ir uždarymo pasirodymą, kuris taip pat buvo paženklintas Felicijos rankos ženklu. Beje, festivalio programoje dar kartą galėjau pamatyti minėtą Felicijos spektaklį. Net ir dabar mane sužavėjo jų teatrinių idėjų grynumas, be galo jautrus aktorių vaidinimas, kruopštus daiktų, dekoracijų ir šviesų parinkimas bei sinchronas. Karo siaubas čia gali pasirodyti teatrinėmis priemonėmis ir tokiu būdu, kuris galbūt pranoksta karo vaizdus, pateikiamus labiausiai nerimą keliančiuose ir šokiruojančiuose tikruose dokumentiniuose įrodymuose. Vis dėlto visos scenos remiasi iš fronto grįžtančio namo kario scena: pažįstami daiktai, judesiai, gestai, prisilietimai, erotinis mirties žavesys, kai ji apgaubia kareivį, persekiojamą jos net savo namuose... Mylimoji, kuri galiausiai paguldo kareivio paltą šalia jos į lovą kaip meilės simbolį. Ši grupė žino kai ką labai svarbaus apie teatrą: kaip dramatišką susidūrimą sutalpinti į kelias sekundes, į vieną ar dvi ištartas eilutes, ir įprastą dalyką paversti ne kasdienišku. Kaip be patoso kalbėti apie tai, kas pakylėja, ir ramiai apie tai, kas nepakeliama. Apie griūvančius namus, pokario traumas, niekada nerandamus namus. Jie yra garbingi didžiojo šiuolaikinio lietuvių teatro meno, Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino palikimo atstovai.
Goldoni klasikinė komedija „Dviejų ponų tarnas“ per tris valandas lietuvių kalba? Didžiavausi savimi, kad susidorojau su užduotimi, ir grupe, kuri suvaidino šią komediją su netikėtumais. Tai buvo VilniusTECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) išlaikoma teatro studija „PALĖPĖ“. Nepaisant jų pavadinimo, dabar jie veikia siaurame, pastogę primenančiame rūsyje. Jų režisierius, kuris kartu buvo ir vienas iš festivalio organizatorių, yra Olegas Kesminas. Spektaklis pavadinimu „INVISIBLE“ (liet. „Nematoma“) prasidėjo nuo objektų animacijos: karo triukšmo ir tanko mirgančio fone maketo prasiveržiančio pro popierinį teatro pastato maketą, kuris sugriūva. Tada prasideda greito ritmo commedia dell'arte stiliaus spektaklis, nuo šiol sekantis Goldoni pjesę. Kai kurie aktoriai vaidina su klasikinėmis ir originaliomis puskaukėmis (sako, kad jos pirktos Venecijoje), kiti - paprastais kasdieniais drabužiais. Idėja, puikiai tinkanti šiam plikų plytų rūsiui, yra keisti vaidybos plotą ir scenas, perkeliant tuščias eiles priekinėje įsivaizduojamų stendų dalyje. Jie dirba su labai ryškiais nejudančiais vaizdais, o tai yra geras būdas mums patiems pasivyti, jei ką nors praleidome per beprotiško tempo susirėmimus. Programoje neminimas dramaturgas, nors išorinė kontrolė būtų pravertusi, nes atrodo, kad, nepaisant kalbos nemokėjimo, beveik kiekviena replika užtrunka šiek tiek ilgiau, nei turėtų. Todėl spektaklis atrodo ir greitas, ir ištęstas. Kitas grupės spektaklis buvo mažiau žinomas ir vaidinamas Becketto opusas „The Endgame“ [jų pačių pavadinimas buvo: „NOUJAUTA – FLAIR“, lietuviškai reiškia puikūs sugebėjimai, geri jausmai]. Pažeidžiamumą, pavaldumą, dramatinės įtampos vektorius – maištą ir pasidavimą – gražiai piešė keturi aktoriai. Hammo bejėgiškumas, bet perdėtas komandų skirstymas ir žiaurumas, Klovos slopinamas maištas, kartais peraugantis į agresyvumą, ir dviejų senukų / tėvų, kurie tiesiogine prasme buvo ištremti iš egzistencijos, sugyvenimas šiukšlynuose, buvo suvaidinti su akylu režisieriaus ir aktorių dėmesiu kiekvienai mažai akimirkai. Vietoj pjesės ir situacijos absurdiškumo grupei galbūt labiau rūpėjo tragiškas grėsmingas dramos šešėlis. Tikėtina, kad jie norėjo atskleisti nesėkmei pasmerktus žmonių likimus, sukelti žiūrovų užuojautą ar pasipriešinimą. Jei patikėsite, tai buvo psichorealistinis Beckettas, net jei personažai visiškai neegzistavo, o Klovas apie išorinį pasaulį galėjo pranešti tik „žvelgdamas“ per du kompiuterio ekranus.
Klaipėdos universiteto studentų teatro aktoriai pristatė dvi žinomo šiuolaikinio lietuvių dramaturgo pjeses - Kosto Ostrausko „Lozorius“ ir „Ana ir Ema“, kiek teko sužinoti iš programos lankstinuko, šis dramos kūrinys buvo sumanytas postmodernizmo vardan, tačiau pats spektaklis man buvo beveik neišsprendžiamas galvosūkis. „Lozorius“ šioje pjesėje prieštarauja ne mirčiai, o prisikėlimui iš mirties. Kitoje dramoje „Ana ir Ema“ tikėjimo ir mirties temos iškyla netikėtais būdais. „Pagrindinės romanų herojės susitinka ir drauge susivienija, kad sukiltų prieš savo garsių kūrėjų (Levo Tolstojaus ir Gustave'o Flaubert'o) pasaulį“, – rašoma programos buklete. Galinėje scenos dalyje matėsi du antklode uždengti antkapiai, po vienu iš jų akivaizdžiai galima įžvelgti mirusį Lozorių. Spektaklis lėtas ir monotoniškas, kupinas pasikartojančių veiksmų, o teatriniams sluoksniams, išskyrus kalbą, beveik nėra vietos. Aktoriai vienas po kito eina į scenos centrą, pasakoja savo istoriją, paskui kreida užrašo savo vardus ant antkapių blokų ir atsisėda ant kėdžių scenos pakraštyje. Lūžis įvyksta, kai visi parašyti vardai ištrinami nuo antkapio ir priskiriamas Lozoriaus vardas. Pagaliau gal kas nors įvyks! – taip pagalvojau. Ir taip, ne veltui laukėme tris ketvirčius valandos. Lozorius sujuda, pakyla, iššoka iš kapo ir ima rėkti: jis protestuoja prieš savo prisikėlimą – geriau būti mirusiam ir ramiai gulėti po žeme, nei gyventi savo žemiškajame pasaulyje. Vienintelis dalykas, kurio nežinojau, kodėl ant šoninės sienos kabojo šautuvas? Vėliau internetinėje konferencijoje, kai apie tai paklausiau, režisierius atsakė, kad tai Čechovo šautuvas. Bet juk šautuvas neiššovė!?
Už pusvalandžio kelionės autobusu nuvykome į necentriniame Vilniaus rajone esantį Mykolo Romerio universiteto teatrą. Čia galėjome pamatyti studentų pastatytą „Mažąjį princą“. Iš Richardo Schechnerio išmokau, kad visada svarbu, kaip prieini prie spektaklio vietos ir į ją įeini. Na, o autobusas mus išlaipino tipiško „socdemų“ epochai būdingo betoninių blokelių pastato kieme, tada pirmiausia pro pastogę primenantį įėjimą pakilome į pirmojo aukšto koridorių, o tada siaurais laiptais, dengtais bordo aksomo kilimu, vėl nusileidome į rūsio lygį. Jaukus apšvietimas nedideliame fojė, rožinės nėriniuotos užuolaidos, aksomu apmuštos sofos – visa tai priminė minkštą paryžietišką buduarą. Kambario centre aplink raudoną žaislinį lėktuvėlį dundėjo nedidelis traukinio modelis. Galiniame kampe stovėjo aukštas vyriškis su iki kulkšnių siekiančiu paltu, iki antakių užsitempęs megztą kepuraitę, pasisveikino ir nuvedė mus į kitą buduaro kambarį, kur mūsų laukė karštas grogas, pyragas ir kava. Žinoma, tai buvo mūsų šeimininkas, spektaklio režisierius Julius Dautartas. Tai buvo tas atvejis, kai priėmimas beveik iš karto privertė mane pamėgti patį spektaklį. Jo intymumas užliejo ryškia šviesa visą spektaklį. Esu matęs daug Saint-Exupéry „Mažojo princo“ sceninių adaptacijų. Man visada susidarydavo įspūdis, kad nors dialoginė forma vilioja teatrinei adaptacijai, tačiau kažkodėl šioje medžiagoje realaus veiksmo mažai, veikiau ji neša poetiškai suformuluotą moralinę žinią – nebijau to epiteto – kažkodėl jis imituoja grožį. Dėl aktorių jautrumo stiliui, įgimto naivumo jie sugebėjo išgauti kažką svarbaus iš šio sukultūrinto literatūros kūrinio, kuris jau buvo nuvalkiotas iki klišės. Faktas, kad jie praturtino mano iki šiol įgytą „Mažojo princo“ patirtį keliomis geromis idėjomis: man labai patiko ledi Rožės kostiumas ir vaidyba, taip pat Gyvatės moters apsirengimas autentišku pusiau rankas, pusiau kojas dengiančiu, pusiau gyvatės kūno kostiumu, kuris tikrai būtų nusipelnęs kruopštesnio įdirbio. Ypač gražus teatrinis įkūnijimas buvo biblinė scena, kai du draugai atsisveikindami vienas su kitu, geria iš mažyčio kibiro, ištraukto iš mažyčio šulinio su ratais [Jokūbo šulinys, Šventasis Raštas, Jono evangelija, 4.1.].
Grįžome į miesto centrą ir vėl atsidūrėme seno pastato rūsyje. Tai Europos humanitarinis universitetas. Jo likimas ir pobūdis panašus į mūsų CEU[2]. Programos lankstinuke buvo žadamas dokumentinis teatras „Tapyti žodžiai“. Sėdėjau su vidinėmis nuostatomis, galvodamas apie kažką sauso ir neteatrališko, o mūsų paprašė išjungti mobiliuosius telefonus dėl galimų trukdžių rodomam vaizdui, garso takeliui ir kūno garsams. Spektaklis pasakojo apie dvi naivias tapytojas, baltarusę Aleną Kish ir ukrainietę Marią Primasenko, abi turinčias daug bendro su tamsiu XX a. istoriniu fonu. Pastarosios nuolatinė ekspozicija Ukrainoje neseniai nukentėjo nuo bombos, ir nuo gaisro pavyko išgelbėti tik kelis jos paveikslus. Spektaklis buvo vienas stipriausių šiame festivalyje. Vaizdo įraše buvo rodomi dokumentiniai kadrai iš kino archyvų apie to meto įvykius (holodomorą, socialistinę kolektyvizaciją, karo metą, stalinistinius masinius susirinkimus, keletą Primasenko paveikslų, kulakų medžioklę, persekiojimus, persikėlimą, kaimą ir t. t.), studentų filmavimo grupės darbo lauke metu, buvo imami interviu iš kaimo gyventojų apie jų kaimynų, moterų dailininkių gyvenimą, meno istorikai ir pažįstami pasakojo apie naivių menininkų kūrybą. Kaimynai beveik nieko nežinojo apie Aleną Kish. Ji keliavo iš kaimo į kaimą kaip klajojanti kilimų tapytoja ir tapė savo genialius paveikslus, kad pragyventų, o kita, ukrainiečių dailininkė, padarė sėkmingą karjerą ir pelnė rimtą valstybės pripažinimą. Stipriausia spektaklio dalis buvo keturi gyvi aktoriai, kurie tik keliais žodžiais, minimaliais judesiais ir dainomis, bet galingu intensyvumu ir nepaprastai susikaupusia vaidyba padarė nepamirštamą įspūdį. Beveik galėjai pajusti aktorių pulsą. 90 proc. pristatymo vyko rusų kalba su angliškais subtitrais. Visas spektaklis – dėl balsų koordinacijos: crescendo, šakų, fortepijono, vaizdo-akustinio sinchrono ir gyvos aktorių kalbos – labiausiai priminė polifoninį muzikos kūrinį. Retai kada žiūrovas susiduria su tokia sudėtinga teatrine kalba, kai teatrinis kūrinys, paremtas, regis, sausais faktais ir dokumentais, staiga prabyla su dramatiška jėga, paveikiančia iki pat gelmių.
Trečiasis Vilniaus universiteto meno kolektyvas – Kinetinis teatras surengė fizinio teatro spektaklio „HOMMO IN MAXIMA“ premjerą pilnutėlėje salėje. Pavadinimas ir pirmieji fiziniai veiksmai [merginos viešai nurengia vyrą] man pasirodė šiek tiek klaidinantys, galvojau apie maištą prieš maksimaliai vyrišką pasaulį, vėliau sužinojau, kad MAXIMA – tai vienas didžiausių Lietuvos universalinių parduotuvių tinklų, todėl pavadinimą galima teisingai išversti maždaug taip: Žmogus kaip vartotojas MAXIMOJE. Atleiskite, jei vis dar ko nors nesuprantu! Atitinkamai apie vartojimo visagalybę buvo kalbama ir šiame iš kito požiūrio kampo kokybiškame šiuolaikinio šokio spektaklyje. Jį atliko vien merginos, vienintelis vyriškos lyties veikėjas buvo režisierius Andrius Pulkauninkas [choreografė Goda Laurinavičiūtė], kuris iš pradžių buvo nurengtas, o vėliau jo apiplėšytų drabužių skutai pardavinėjami, jie buvo apčiupinėjami, traukiami ir vilkimi scenoje kaip prekės iš universalinės parduotuvės. „Vienintelė priimtina teatrinė forma yra formos nebuvimas, kuris yra pati egzistencija, kurios vienintelė išraiškos galimybė yra skysta būsena.“ – rašoma programos buklete. Priešingai, man pasisekė susidurti su gerai išdirbta ir preciziška teatrine forma. Vaizdo instaliacijose mačiau lėkštes ir kavos pupeles, akivaizdžiai universalinių parduotuvių tinklo produktus. Spektaklyje įkūnyta socialinė ir kultūrinė kritika man atsiskleidė tik iš šio rekomendacinio teksto, o ne iš paties spektaklio. Jis pasirodė kaip vizualiai įkvepiantis režisieriaus ir entuziastingos mėgėjų šokių grupės bendradarbiavimas.
Tarptautiniame universitetų teatrų forume buvo pristatytos dar dvi tarptautinės grupės. Vienas iš jų, „Aula de Teatro“, atvyko iš Santjago de Kompostelos universiteto, esančio Ispanijos Galisijos provincijoje. Jų spektaklio pavadinimas – „Anthropology of the Kiss (Carpal Tunnel Syndrome)“ (liet. „Bučinio antropologija (Karpalinio tunelio sindromas)“). Du aktoriai – plonas ir liesas vaikinas, kuris tiesiog sėdėjo prie savo pakelto stalo ir dirbo kompiuteriu, o jo kažkodėl pernelyg aktyvi partnerė, žemaūgė, be galo atsipalaidavusi ir linksma mergina, gerai, kad su šiek tiek viršsvorio, bombardavo jį monologais. Abu jauni aktoriai žaviai improvizavo viso spektaklio metu, kartais su autoironija, bet įžūliai drąsiu stiliumi. Jie su lengvu pašaipumu citavo madingus mūsų laikų mąstytojus Maurice'ą Blanchot, Derrida ir Foucault, o jų meilė vis labiau vedė prie to ilgo, ilgo bučinio, kuris užbaigė šį mielą spektaklį. Juos galėjai apkabinti būtent todėl, kad jie neturėjo jokių netikrų meninių manierų, jie pasirodė su vaikišku tyrumu, nes mūsų, žiūrovų, ten visai nebuvo.
Kita vertus, amerikiečių grupė iš Virdžinijos „Core Theater Ensemble“ savo rafinuotu teatrališkumu sukėlė ne mažesnę nuostabą. Jie pristatė vieno pirmųjų XIX a. amerikiečių literatūrinio teksto – Vašingtono Irvingo „The Legend of Sleepy Hollow“ (liet. „Legenda apie tykųjį klonį“) – adaptaciją, kuri ir šiandien yra labai populiari. Kai scenoje pasirodė septyni aktoriai su išspausdinta pjesės kopija rankose, pasiruošiau blogiausiam: tai bus skaitomasis teatras, o tai manęs tikrai negali pradžiuginti. Tada staiga jie ėmė prieštarauti visiems mano įsitikinimams. Iš to gimė tikras „pasakojamasis“ TEATRAS, animacija, kuri buvo ir tikra, ir išgalvota, kur figūros ir vaidmenys keitėsi kas akimirką, tačiau buvo galima juos atsekti, o juokeliai ir pokštai – nesvarbu, ar jie rodomi gestais, mimikomis, ar išradingais rekvizitais – labai šmaikščiai buvo pritaikyti aktoriams, kurie pasakojimo užduotį ir vaidmenis perduodavo vienas kitam tarsi estafetę. Netgi popieriaus laikymas, jo padėjimas ar tiesiog žvilgsnis į jį buvo šio juokingo pasakojimo, kuriame nuo raitelio be galvos bėgančio herojaus likimas išnyra į nežinią, dalis. Išradingai naudojami rekvizitai ir gestai suteikė pagalbą mums, nevietiniams žiūrovams, kuriems sunkiai sekėsi suprasti šią XIX a. amerikietišką anglų kalbą. Tas pats nutiktų, jei vengrai, kuriems vengrų kalba nėra gimtoji, klausytųsi prieš 200 metų vengrų kalba sakytos kalbos.
Buvo diena, kai nesinorėjo niekur eiti. Šaltas, vėjuotas ir lietingas oras, vos penki ar šeši laipsniai šilumos. Iki tol vidutinė paros temperatūra nebuvo daug aukštesnė, bet bent jau švietė saulė. Kada, jei ne tą dieną, nedidelė studentų grupelė su lagaminais, senamadiškais drabužiais ir studentiškomis lėkštomis kepurėmis išėjo į gatves pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis. Nevadinčiau to gatvės teatru, nes jie nenaudojo jokių ekscentriškų veiksmų, nebuvo jokių vaikštynių ar trimitininkų, jie tiesiog vaikščiojo ir pasitikdavo spontaniškai susiklosčiusias situacijas. Jų vadovas Vytautas Kontrimas lydėjo grupę su senu fotoaparatu ir stovu rankoje. Retkarčiais jie sustodavo bendrai nuotraukai, įtraukdami praeivius, kurie mielai prie jų prisijungdavo. Aktoriai naudojosi progomis, vingiavo tarp gidų stulpų, skalbė kojines fontane, o paskui pakabino jas džiūti ant ištemptos virvės – visa tai vyko lyjant lietui! Jiems nerūpėjo, kad niekas nekreipia dėmesio, jie atliko savo darbą. Dėmesingai sekiau paskui juos. Kai priėjome prie užeigos „7Fridays“ priekinės dalies, jie iš užeigos terasos į gatvės vidurį atnešė stalą ir kėdes, padengė stalą, padavėjai pastatė puodą karštos barščių sriubos, o mane pakvietė prie stalo, ten taip pat įsitaisė keletas suomių turistų, taigi pietavome kartu savo ir praeivių malonumui. Vytautas paklausė, ar nenorėčiau pasilikti su jais, nes grupė turėjo sėsti į autobusą. Aš sutikau. Autobusas buvo apšiurusi ekskursinė transporto priemonė su ištraukiamu viršutiniu audeklu ir stumdomais langais šonuose. „Nuimkime stogą!“ – pasakė Vytautas. Buvo ištraukti burbulų pūstuvai ir niūriu lietingu oru važinėjome autobusu po miestą, pūsdami šimtus vaivorykštinių burbulų į išorinį pasaulį. Kai grįžome iš Saulėtekyje pastatyto universiteto miestelio, jau buvau pamiršęs šaltį, lietų, pro autobusą siaučiantį vėją, nes jaučiau, kad esu laukiamas. Šio jausmo lydimas, sekmadienį ketvirtą valandą ryto išvažiavau namo.
Budapeštas, 2024 m. gegužės 20 d.
János Regős, Vengrijos mėgėjų teatrų ir aktorių federacijos prezidentas
[1] Žiuri komisijos nariai: Julija Titova, fimų kūrėja, dailininkė; Dalia Karatajienė, menotyrininkė; Anastasija Archipova, teatrologė; Marija Dautartaitė, teatro kritikė; Tomas Kačerauskas, filosofas
[2]Kaip ir Atviros visuomenės fondo įkurtas Vengrijos Vidurio Europos universitetas (CEU). ir kurį Vengrijos vyriausybė 2018 m. įpareigojo ištremti į Vieną.
