Įdomu
Atrasti lietuvybę svetur
Dažnai keliaudami siekiame ar slapčia viliamės pabėgti nuo savęs ir pasinerti į kitą pasaulį. Tačiau ne visos kelionės sukasi apie kito pažinimą; kartais (o gal ir visada) išvykstame tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save ar permąstyti, susistyguoti tai, kas ilgainiui išsiderina ar nugula po kasdieniais rūpesčiais minčių dugne. Tokia buvo 2017 m. birželio 6–14 dienų „Ratilio“ išvyka į Kazachstaną – jautri, tautiška ir ypač praturtinanti – turbūt kiekvienas grįžome šį tą apgalvoję, ko nors pasisėmę ir naujaip išvydę tiek Lietuvą, tiek save pačius.
Viena vertus, progų reflektuoti ilgai ieškoti nereikėjo – vien ko vertos 9 valandos Maskvos oro uoste belaukiant skrydžio į Karagandą. Per tiek laiko ir galimybes stoti į magistrantūrą apsvarstai, ir dienoraščio puslapius poezijom aprašai, ir suspėji vėl suabejoti viskuo, ką prieš akimirką sugalvojai, smegenų vingiais paklaidžiojęs. Visgi pats vizito tikslas – kartu su lietuvių delegacija dalyvauti projekte „Neužgyjantys istorijos randai“ – žadėjo neišvengiamą akistatą su skaudžia tautos, vadinasi, ir savo, praeitimi, tad peno mintims tikrai netrūko.
VU studijavusį japoną sužavėjo mūsų liaudies muzika
Pirmą kartą japoną Yusuke Yasuda pamačiau per Vilniaus universiteto 435 metų jubiliejui skirtą koncertą „Vivat, Academia“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Už nugaros buvo girdėti nuostabos kupini šnabždesiai: nejaugi kitatautis groja VU folkloro ansamblyje „Ratilio“? Tačiau koncerto klausytojams tikrai nepasivaideno – metus VU Komunikacijos fakultete studijavęs Yusuke tikrai dalyvavo šio ansamblio veikloje.
Sudomino būtent „Ratilio“
„Perskaitęs visų VU ansamblių aprašymus, pagalvojau, kad „Ratilio“ man būtų gera vieta išmokti ir praktikuoti lietuvių liaudies muziką. Taigi rudens semestro pradžioje nuėjau į perklausą. Man buvo duotas smuikas, kuriuo tiesiog turėjau pagroti. Kadangi Japonijoje daug grodavau, klausydavau liaudiškos muzikos per „Youtube“, nesunku buvo tą padaryti. Pasirinkau airių liaudies muzikos kūrinėlį. Taip tapau „Ratilio“ nariu“, – prisimena pašnekovas. Vaikinas ansamblyje ne tik grodavo smuiku, bet ir šokdavo. Prisipažįsta norėjęs dainuoti, tačiau to negalėjęs dėl lietuvių kalbos barjero. „Kadangi niekaip negalėdavau prisiminti lietuviško teksto, galiausiai pasidaviau“, – šypteli Yusuke.
Dėl intensyvių studijų pavasario semestre jam teko paaukoti savo veiklą VU folkloro ansamblyje „Ratilio“, nes repeticijoms paprasčiausiai nebeliko laiko. „Gaila, kad negalėjau dalyvauti tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ kaip „Ratilio“ narys, nes nelankiau repeticijų“, – apgailestauja Yusuke.
Pašnekovas su dėkingumu kalba apie šį VU folkloro ansamblį ir jo narius, draugiškai priėmusius į savo būrį, nors Yusuke ir nemokėjo lietuviškai: „Jie kalbėjo su manim angliškai, stengėsi bendrauti. Man šiame kolektyve buvo labai gera, jauku, tad itin vertinu šią suteiktą galimybę.“
Vietoj klasikinės muzikos pasirinko liaudies
Yusuke domisi europietiška liaudies muzika. Vaikystėje smuiku grodavo klasikinę, bet ji vaikinui nebuvo tokia įdomi, taigi baigęs mokyklą liovėsi groti. Kai pradėjo studijuoti universitete, vėl užsinorėjo. Pašnekovą žavi liaudies muzika, ypač airių. Tačiau jam patinka ir lietuviško folkloro skambesys, kuris, anot vaikino, yra paprastas. „Apskritai lietuvių liaudies muzika, palyginti su airių, nesudėtinga ir daug lengvesnė už klasikinę. Japonijoje liaudiškos muzikos negrojame smuiku. Turime savus tradicinius instrumentus, kurių čia tikrai nerasite. Kadangi ilgai grojau klasikinę muziką, žinau, kokia ji nelengva. Man jūsų liaudišką muziką buvo nesunku išmokti. Be to, dažnai reikia kartoti tą pačią melodiją. Šokėjams dėl to lengva šokti“, – apie mūsų folklorinės muzikos ypatumus kalba Yusuke.
Kuo mūsų folkloro ansambliai skiriasi nuo Tekančios Saulės šalies ir kaip jie atrodo japono akimis? Japonijoje vyrai ir moterys nešoka poromis, ir vienas su kitu neturi jokio fizinio kontakto. „Man tai buvo taip keista. Kai šokau pirmą kartą, šiek tiek nervinausi ir jaudinausi. Negalėdavau žiūrėti į savo partnerės veidą. Tačiau ši sąveika tarp lyčių mane žavi. Manau, galbūt dėl to lietuvių vyrai moka bendrauti su moterimis“, – įspūdžiais ir samprotavimais dalijasi Yusuke. Jį nustebino ir skirtingų kartų atstovų dalyvavimas liaudiškuose ansambliuose. Kiekvieną ketvirtadienį ant Tauro kalno vykdavo liaudiškų šokių vakaras, kuriame mielai dalyvaudavo ir Yusuke: „Į šį vakarą susirenka skirtingų kartų žmonės. Taigi turėjau progą su jais pabendrauti. Man tai buvo labai įspūdinga.“
Studijos paremtos laisvųjų menų principu
Akita International universitetas, kuriame studijuoja Yusuke, skatina savo studentus metams išvykti pastudijuoti į užsienį. Vaikinas norėjo studijuoti žiniasklaidos dalykus, nes jo universitete jai nėra skiriama daug kursų. Beje, ten ir studijos kitokios nei pas mus, nes paremtos laisvųjų menų (lot. artes liberales) principu – studijuojamos skirtingų mokslo rūšių disciplinos: „Geroji pusė ta, kad įgauni supratimą apie daugelį dalykų, blogoji – kad neįgyji konkrečios specialybės.“ Taigi jis siekė išvykti į bet kurią Europos šalį. Lietuvą pasirinko ne tik dėl mūsų liaudies muzikos, bet ir todėl, kad pašnekovo universitete studijavo lietuvis iš Kauno, su kuriuo susipažino. Jo pasakojimai apie Lietuvą labai sudomino Yusuke.
Vilniaus universiteto pasirinkimą nulėmė ne tik abiejų mokslo institucijų bendradarbiavimas, bet ir Komunikacijos fakulteto siūloma studijų programa, kuri japoną sudomino. Savo sprendimo jis tikrai nesigaili. Studijos čia buvo kitokios nei Japonijoje: „Mano universitete taisyklės gana griežtos, ypač kalbant apie lankomumą. Jeigu praleidi tris paskaitas, galutinis įvertinimas mažinamas vienu balu. Čia lankymas neprivalomas, neužduodama tiek daug namų darbų kaip mano universitete. Pas jus ir mažiau paskaitų. Dėl to net savotiškai džiaugiuosi, nes galėjau gilintis į lietuvių liaudies muziką.“ Studentą sužavėjo ir Vilniaus universiteto pastatai, architektūra, mat Akita International universitetas, palyginti su mūsų, dar labai labai jaunas – jis įkurtas tik prieš dešimtmetį.
Nors pašnekovas jau sėkmingai išlaikė visus egzaminus, tačiau į gimtinę grįžti neskuba. Jis planuoja šiek tiek pakeliauti po Europą… dviračiu. Jo kelionės galutinis tikslas – pietvakarinė Prancūzija, kur vyks didelis liaudiškos muzikos ir šokių renginys.
Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (birželis, Nr. 4)
http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/vu-studijavusi-japona-suzavejo-musu-liaudies-muzika/
Bacho vargonų muzika
Vidas Pinkevičius
Apie fleitas ir kitus registrus
Jeigu girdite švelnią ir tylią vargonų muziką, gali būti, kad skamba fleitiniai registrai arba fleitos. Fleitos gali būti ir metalinės ir medinės, o jų tembras yra apvalus, šiltas, švelnus ir panašus į tikros fleitos skambesį. Nuotraukoje apačioje matosi VU šv. Jonų bažnyčios vargonų medinės fleitos fragmentai.
Trečioji registrų rūšis yra styginiai (vok. štraicheriai). Tai yra tyliai skambantys siauri metaliniai arba mediniai vamzdžiai , kurių tembras iš tiesų primena styginio instrumento skambesį, panašų į zyzimą. Styginiais registrais, kaip ir fleitomis paprastai yra grojami lyrinio charakterio kūriniai. Apačioje matosi VU šv. Jonų bažnyčios vargonų metaliniai štraicherių vamzdžių fragmentai.
Apie vargonų registrus: principalai
Vidas Pinkevičius
Klausydamiesi vargonų muzikos, ar dažnai susimąstote, kokie registrai arba balsai skamba? Jeigu galėtumėte atskirti vienus registrus nuo kitų, ar būtų įdomiau klausyti muzikos kūrinio? Man atrodo, kad būtų gerokai įdomiau, todėl šiandien jums norėčiau papasakoti apie pagrindinius vargonų registrus arba balsus - principalus.
Apskritai, vargonų registrai būna keturių rūšių: principalai, fleitos, styginiai ir liežuvėliniai. Pirmiausiai aptarkime 8‘ (skaityti – aštuonių pėdų) principalą.
Kaip atsiranda vargonų garsas?
Vidas Pinkevičius
Turbūt ne vienam iš jūsų kyla klausimas: o iš kur atsiranda oras vamzdžiuose? Vargonuose orą i vamzdyną paduoda vienas ar keli pūstuvai, o oro spaudimą reguliuoja dumplės. Dumplės gali būti vadinamos vargonų plaučiais. Iš ten oras kanalais keliauja į įvairių manualų ar pedalų oro dėžes.
Viršuje esančiose nuotraukose matosi vienas iš trijų VU šv. Jonų bažnyčios vargonų pūstuvų ir dumplių fragmentai.
Didžiausi pasaulio vargonai
Įvairiose šalyse vargonai vystėsi skirtingai. Tam turėjo įtakos vietinės vargonavimo tradicijos, vyraujanti religija bei kaimyninių šalių tendencijos. Vargonų repertuaro raida yra neatskiriama nuo pačio instrumento vystymosi tendencijų, kurios kiekviename regione yra unikalios.
Šių laikų vargonų konstrukcija yra labai įdomi. Vargonai turi ir manualinę ir pedalinę klaviatūras. Labai dažnai didesniuosiuose instrumentuose yra trys ar daugiau manualinių klaviatūrų. Norint, kad atsirastų garsas reikia ištraukti norimo registro traukę, kuri savo ruožtu viršuje esančioje oro dėžėje atidaro sklendę, leidžiančią orui patekti į to registro vamzdžių eilę. Bet tada vargonai dar neskamba.
Vargonai senovės Graikijoje ir Viduramžiais
Per ilgą daugiau kaip 2000 metų muzikos instrumentų vystymosi istoriją vienas instrumentas niekada nenustoja kelti klausytojų susižavėjimo. Tai – vamzdiniai vargonai. Iš visų modernių instrumentų, vargonų istorija yra seniausia, o jų išlikęs repertuaras plačiausias, siekiantis beveik septynis šimtmečius.
Apie vargonus rašoma: „išmintingas, vienišas ir paslaptingas... Išmintingas, nes yra „sugėręs“ tūkstantmečių kultūrą. Vienišas, nes jo nėra su kuo palyginti. Paslaptingas, nes jo negalima pamatyti. Jį galima tik girdėti – ir štai tada jis atsiskleidžia.“ Žymus septynioliktojo amžiaus vokiečių mokslininkas ir muzikas Anthanasius Kircheris vargonus regėjo kaip Kosminės Harmonijos atspindį.
Armėniški memuarai
Jau kuris laikas, kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, bet mintimis vis nuklystu į Jerevaną, Sevano ežero pakrantes, kalnuotas vietoves, kurių nė pavadinimų negalėčiau pasakyti, ir spurdu prisiminusi tas penkias dienas, kurias su ratiliokais praleidome Armėnijoje, laiką, kupiną netikėtų patyrimų ir naujų pažinčių.
Vos atvykusius mus ištiko pirmieji netikėtumai. Pirmiausia dingo Giedrės lagaminas (jo laukti teko, tiesa, ne tik tą vakarą, bet visas 3 dienas). Be to, niekas mūsų nelaukė. Bent taip pasirodė iš pirmojo žvilgsnio. Nustebusiems oro uosto darbuotojams pirmosiomis sekmadienio minutėmis spėjom sudainuoti ne vieną dainą, kol sulaukėm mūsų pasitinkant. Ilgainiui supratom, jog armėnų laiko supratimas tiesiog yra kiek kitoks nei mūsų, tačiau pirmosiomis dienomis mus tiesiog erzino tai, kad niekas nevyksta sutartu laiku: tenka laukti, laukti ir... nespėti, kur buvo planuota. Kad vietiniams tai neatrodo keista vėliau parodė tai, kad ir į valanda vėluojantį koncertą klausytojų susirinkdavo. Vietiniai vairavimo ypatumai taip pat jau pirmąjį vakarą privertė nusišypsoti (kartais ir baimingai), o prieš einant gulti jau nebebuvo aišku, ko tikėtis iš rytdienos.