Kaip jaučiasi vargonininkai, kai viduryje vasaros kelis šimtmečius menančioje bažnyčioje pasirodo taip vėsu, lyg pavasarį, kai išsivaikšto pašalas? Kaip groti unikaliais vargonais, kurių pedalai tokie platūs, kuomet net negali abiem kojom apimti kraštinių klavišų? Kokie jausmai užplūsta po koncerto, skirto Ukrainai palaikyti, kai susitinki tarp klausytojų ukrainiečių karo pabėgėlių šeimą ir su ašaromis akyse tau sakomą padėką? Apie šiuos ir kitus šios vasaros vargonų kelionių įspūdžius šiame straipsnyje pasakoja VU vargonininkas Vidas Pinkevičius.
Nors muzikams vasaros apskritai yra kelionių metas, ši vasara man su žmona dr. Aušra Motūzaite-Pinkevičiene buvo ypatingai aktyvi ir kūrybinga. Aplankėme 4 valstybes ir pagrojome net 8 skirtingais instrumentais, 5 iš jų - per 3 dienas. Iš viso mūsų planuose - 20 koncertų per 2023 metus.
Leiskite pasakojimą pradėti paskutinėmis gegužės dienomis, kai su Aušra grojome vargonų dueto koncertą seniausiais Varšuvos vargonais, kuriuos 1900 metais pastatė Schlag & Sõhne firma. Skirtingai nuo daugumos Lenkijos sostinės bažnyčių ir instrumentų, kurie buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, šie vargonai Varšuvos evangelikų reformatų bažnyčioje išliko nepaliesti abiejų karų ir kitų negandų. Tai yra Romantizmo epochos kūriniams labiausiai tinkantis dviejų manualų ir pedalų instrumentas, turintis daug tamsių ir sodrių registrų. Neatsitiktinai mes jais grojome vokiečių ir prancūzų autorių kompozicijas. Tiesa, koncertą užbaigėme įžymiąja Mozarto Fantazija f-moll, K608, kurią turėjome išmaniai registruoti, kad pritaikytume šiems Romantizmo epochos vargonams.
Iš šios kelionės ko gero, labiausiai įsiminė rytas dieną prieš koncertą, kai pabudome parapijos namuose nuo Mozarto Don Žuano “La ci darem la mano” muzikos, kurios įrašas buvo leidžiamas daug kartų nuo pradžios. Pasirodo, šalimais esančio teatro kieme vyko baleto repeticija ir režisierius niekaip negalėjo artistų priversti šokti pagal taktą. Todėl vis girdėjome lenkiškai “penki, šeši, septyni, aštuoni” ir tą garsiąją įžangą. Mums šis motyvas taip įstrigo į atmintį, kad jį būtinai panaudosiu ir artimiausiame savo kūrinyje, kuriuo pasveikinsiu Aušrą su gimtadieniu.
Po šios kelionės su Aušra sudalyvavome Valstybės dienos šventėje Lentvaryje, kurią organizavo Lentvario kultūros rūmai. Kadangi koncertas turėjo vykti šventoriuje ant šios unikalios bažnyčios laiptų, į automobilio bagažinę įsidėjome savo lagamininę sulankstomą fisharmoniją. Kadangi tai buvo fisharmonijų dueto koncertas, aš grojau šiuo naujai restauruotu akustiniu instrumentu, o Aušra - virtualiais olandiškos fisharmonijos garsais per Hauptwerk programą. Lentvario šventės pradžioje sugrojome Tautišką giesmę, o visi klausytojai tuo metu kartu giedojo. Tiesa, oras pasirodo nepalankus koncertams lauko sąlygomis ir mes su visa įranga persikėlėme į bažnyčią. Paskui sekė trumpas, bet nuotaikingas koncertas, kurio metu klausytojai galėjo pasimėgauti klasikine ir Lietuvių kompozitorių muzika.
Kelionė į Lentvarį parodė, kad norint koncertuoti duetu, nebūtina bažnyčioms ar koncertų salėms turėti veikiančius vamzdinius vargonus, jau nekalbant apie elektroniką. Ateities kilnojamų fisharmonijų koncertuose planuojame groti dviem akustiniais instrumentais, vienas iš jų šiuo metu yra kaip tik restauruojamas, kad abu derėtų tarpusavyje.
Po kelionės į Lentvarį man teko intensyviai ruoštis liepos 22-23 koncertinei kelionei į Lvivą. Prasidėjus brutaliam karui Ukrainoje, mes su Aušra pradėjome groti paramos koncertus YouTube platformoje, o aš pradėjau kurti kompozicijas, paremtas ukrainiečių liaudies dainomis. Iki šios dienos esu sukūręs jų virš 30. Tokią mano veiklą netrukus pastebėjo Lvivo vargonų salės vadovai Tarasas Demko ir Ivanas Ostapovičius. Užmezgėme ryšius, pradėjau remti ir jų projektą “Ukrainian Live Classic”, kuriuo jie siekia populiarinti ukrainiečių klasikinę muziką. Buvau pakviestas sugroti du koncertus Lvivo vargonų salėje, kuri ankstesniais laikais buvo Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia. Ten stovi prieškariniai čekų firmos Rieger-Kloss trijų manualų vargonai. Tai labai šiltų spalvų instrumentas, visai nepanašus į naujesnius šaižius Rieger-Klossus kurių keletas yra pastatyti Lietuvoje.
Kelionė į Lvivą ir atgal autobusu truko po 18 valandų, prie Lenkijos-Ukrainos sienos stovėjome po tris valandas. Gyvendamas ES šalyje, jau buvau pamiršęs, ką reiškia muitinės patikros, nors šiaip viskas vyko visai civilizuotai. Kalbėdamas su ukrainiečiais draugais sužinojau, kad man pasisekė, nes jiems yra tekę prie sienos ir parą laiko stovėti, ypač karo pradžioje.
Lvivas yra nuostabaus grožio miestas, turintis daug LDK paveldo ženklų ir po karo neabejotinai tapsiantis didžiuliu turistų traukos centru. Nors karo metu vakarų Ukrainoje yra sąlyginai ramu, vistik okupantų raketos kartais pasiekia ir šį miestą. Štai vos pora savaičių prieš man atvykstant, viena raketa pataikė į daugiabutį. Atakos metu buvo daug sužeistų ir žuvo 9 žmonės. Mano viešnagės metu nepasitaikė oro pavojaus sirenų, bet vos man grįžus į Lietuvą klausytojai, atėję į Lvivo vargonų salės pasiklausyti koncerto, turėjo slėptis pastato galerijoje, kuri tarnauja kaip slėptuvė, nes yra be langų. Žinoma, kultūra turi skleistis ir karo metu, todėl koncertų organizatoriai pasitelkia visą išradingumą ir kūrybingumą, kad muzikos niekas nesustabdytų.
Nors Lvivo vargonų salėje vyksta po 40 koncertų per mėnesį, abu koncertai vyko pilnoje salėje žmonių, antrame koncerte net reikėjo pristatyti kelias eiles pristatomų kėdžių. Labai džiaugiausi, kad parinkau programą, kurioje pristačiau ne tik klasikinį vargonų repertuarą, bet ir ukrainiečių klasiko Mykolo Lysenkos bei savo kompozicijas ukrainiečių tematika. Koncertų ypatingas akcentas buvo mano variacijų Ukrainos himno tema, vargonų solo varianto premjeros. Žinoma, kūrinio pradžios temos žmonės klausėsi atsistoję, o po to prieš pirmą variaciją pradėjo ploti. Po antro koncerto teko spausti ranką Lvivo merui ir jo žmonai. Gerai, kad apie jų buvimą nežinojau iš anksto, nes nebūčiau išvengęs papildomo jaudulio. Mano draugystė su ukrainiečiais tęsiasi ir po šios kelionės. Jeigu nebus neramumų, grįšiu ten koncertuoti ateinančių metų vasarį. O po karo, kai bus saugu skraidyti lėktuvais, be abejo, nuskrisime ten koncertuoti kartu su Aušra, kuriai dabar ilgos kelionės autobusu būtų per sunkios.
Vos tik spėjau atsigauti po šios kelionės, rugpjūčio pradžioje mūsų laukė kelionė į Daniją. Ten jau antrą kartą dalyvavome Svendborgo tarptautiniame vargonų festivalyje. Svendborgas yra nedidelis jaukus miestelis pietų Danijoje, Funės saloje. Jame daug vyresnio amžiaus turistų, kurie atvyksta pasigėrėti uosto vaizdais, jachtomis ir viduramžių stiliaus turgumi. Iš Svendborgo yra kilusi didžiausia pasaulyje konteinerinių laivų kompanija Maersk. Mes koncertavome Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur stovi neobarokiniai Markuseno firmos 4 manualų vargonai, po atnaujinimo praplėsti tam tikrais romantiniais registrais. Festivalio organizatorius šios bažnyčios vargonininkas ir kompozitorius Tore Bjorn Larsenas, didelis Ukrainos rėmėjas, suprantantis šios pasaulio dalies reikalus. Mes džiaugėmės, galėdami šalia barokinių ir romantinių kompozicijų į programą vėl įtraukti Ukrainai skirtus kūrinius, o koncertą užbaigėme mano variacijomis Ukrainos himno tema originalia, vargonų dueto versija. Aušra nusilenkdama pastebėjo ukrainietiškus plakatus tarp publikos, o nulipusi žemyn turėjo progą pabendrauti su ukrainiečių karo pabėgėlių šeimyna. Grįžusi į viršų, negalėjo slėpti jausmų ir su ašaromis akyse pasakojo apie šį jaudinantį susitikimą.
Paskutinė mūsų vasaros kelionė buvo į vakarų Latviją, į Kuršo kraštą. Ten netoli Ventspilio esančiame Zlėko bažnytkaimyje istoriniais XIX a. Hermanno dviejų manualų vargonais grojome romantinės muzikos programą Ventspilio apskrities sakralinės muzikos festivalyje. Liuteronų bažnyčia ten pastatyta XVII a., didžiuliu bokštu ir metro storumo sienomis, kurios net ir per pačius vasaros karščius neįleidžia šilumos. Ir per repeticijas, ir per koncertą mes turėjome apsirengti keliais sluoksniais, kad netirtėtume iš šalčio. Paskutinį kartą taip jautėmės tik gegužės mėnesį Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje per koncertą, kai žiemos pašalas ir drėgmė dar nebuvo išėję.
Zlėko koncertas mums buvo puikus pavyzdys, kaip vargonininkams tenka prisitaikyti prie pačių įvairiausių vargonų. Šie vargonai turi gana plačią pedalų klaviatūrą, ir mums reikėjo greitai priprasti prie naujų atstumų. Sudėtingiausia buvo tai, kad apšvietimas buvo tik manualams ir natoms, o ne pedalams, todėl buvome apakinti į akis spiginančios lemputės, bet apačioje prie kojų buvo aklinai tamsu. Vistik mūsų koncertinėje praktikoje buvome visko matę ir daugiametė patirtis išgelbėjo. Šiaip tai yra puikus instrumentas, kurio klavišų mechanika veikia idealiai, nors niekada nebuvo restauruota.
Zlėko ir Ugalės parapijos pastorius yra vargonų restauratorius Janis Kalninš, kuris ir organizavo šį festivalį. Niekaip nepamiršim to žvyrkelio, jungiančio Ugalę ir Zlėką, kuriuo Janis 23 kilometrus mašina darda jau daug dešimtmečių. Juo mums taip pat teko pasikratyti. Ugalėje Janis turi Ugalės vargonų dirbtuvę, o šiame bažnytkaimyje stovi seniausi Baltijos šalyse vargonai, kuriuos Janis savo karjeros pradžioje ir restauravo.
Šiuos vargonus turėjome galimybę aplankyti kitą dieną po koncerto, sekmadienį ryte. Pirmiausia sudalyvavome liuteronų pamaldose, kurias aukojo Janis. Pamaldų metu pasiklausėme puikaus Janio pameistrio Klavso Berkso vargonavimo šiais unikaliais 1701 metais Cornelius Rhaneus statytais vargonais. Po to pasivaišinę parapijiečių suneštomis vaišėmis užlipome į balkoną ir tai, ką išvydome, apstulbino.
Šie vargonai turi bene plačiausią pedalų klaviatūrą, kurią mums yra tekę matyti. Atsisėdus ant suolo fiziškai neįmanoma net ir aukštam žmogui apimti abu kraštinius pedalus C-e’. Tiesa pasakius, net dviejų oktavų intervalo C-c’ vienu metu pagroti nesugebėjau. Šie vargonai turi du manulus, pirmojo manualo (Rückpositiv) spinta yra vargonininkui už nugaros. Dar vienas įdomus šių vargonų elementas, tiesa, gana dažnas senuose vargonuose, yra tai, kad šio manualo registrų traukės taip pat yra už nugaros. Registrų keitimą apsunkina faktas, kad juos reikia suimti abiem rankomis, kitaip nepasijudins iš vietos. Šiaip šie vargonai yra nepaprastai puošnūs, medžio drožyba yra neįtikėtina. Anų laikų meistrai tikrai nestokojo energijos vizualiam vargonų meno efektui - ant vargonų prospekto viršaus yra keli muzikuojantys angelai ir plasnojantis erelis, kuris taip pat plasnoja sparnais, patraukus reikiamą registro traukę. Tiesa, matyt, Ugalės apylinkėse erelių nebuvo, nes meistras, drožęs tą skulptūrą, padirbo ją labiau panašią į antį, nei į erelį. Patirtis Ugalėje mums liks visam gyvenimui. Ten tikrai būtų smagu sugrįžti pagroti koncertą, žinoma prieš tai labai protingai parinkus tinkamą repertuarą.
Po Ugalės nuvažiavom į už 35 km esantį Ventspilį, kur stovi Baltijos šalyse turbūt moderniausia koncertų salė “Latvija”. Ji klausytojams duris atvėrė 2019 metais, o tais pačiais metais Vokietijos vargonų firma “Orgelbau Klais Bonn” pagal žymios latvių vargonininkės Ivetos Apkalnos projektą pastatė ir didžiulius koncertinius keturių manualų vargonus. Šiuos vargonus mums parodė Klavsas, kuris, beje, ir mokosi vargonuoti tame pačiame pastate įsikūrusioje muzikos mokykloje. Nors ir ne istorinis, šie vargonai yra pakankamai įspūdingas instrumentas, vizualiai puikiai pritaikytas prie mėlyno koncertų salės interjero. Iš šios vietos ilgiausiai prisiminsime slidžias parketines grindis ir choro laiptus be turėklų. Lipant šiais laiptais link vargonų porą kartą vos nenugarmėjau žemyn…
Per vieną dieną išbandyti dvejis visiškai skirtingus vargonus yra nemenkas darbas, todėl pasijutome gerokai išalkę. Kartu su Klavsu papietavę koncertų salės kavinėje, palinkėjome jam sėkmės mokantis vargondirbystės ir vargonavimo paslapčių ir ateityje pratęsti Janio darbus. Atsisveikinę su Klavsu, nuvažiavome į už 117 kilometrų į pietus esančią Liepoją. Mūsų ten laukė trumpas trijų dienų poilsis prie jūros ir didžiausi pasaulio mechaniniai vargonai, esantys Liepojos Švč. Trejybės liuteronų katedroje.
Janio dėka juos aplankėme sekančią dieną. Prie šio stulbinančio instrumento turėjome progą praleisti net dvi valandas, per kurias įrašėme net dešimt video mūsų YouTube kanalams. Galutinai Barnimo Grünebergo užbaigti 1885 metais, šie vargonai buvo plečiami keletą dešimtmečių, kol išaugo į milžinišką keturių manualų ir 131 registrų mechanikos stebuklą. Prie jo dirbo kelios vargondirbių kartos - J. H. Joachimas, H. A. Contius, K. P. O. Hermannas, K. A. Hermannas, ir B. Grünebergas. Darbus užbaigus, jie tapo net didesni už žymiuosius Rygos katedros Walckerio vargonus. Gal dėl to, kad visi šie meistrai vargonus ne perstatydavo, o praplėtinėjo, galutinis variantas gavosi ypatingai painus. Instrumentas užima visą galinę katedros sieną. Net sunku įsivaizduoti, kaip tokioje palyginti nedidelėje erdvėje gali sutilpti tūkstančių tūkstančiai vamzdžių ir mechanikos dalių.
Visi 131 vargonų registrai yra išdėstyti atrodytų sunkiai suvokiama tvarka, Registravimą šiek tiek palengvina net 12 ventilių, kurie tarnauja kaip įvairias registrų kombinacijas įjungiantis mechanizmas. Dėl geresnės orientacijos, ventiliai, kartu su registrais pažymėti skirtingomis spalvomis, todėl sėdint ant vargonų suolo akys raibsta tikrąja to žodžio prasme. Manualų traktūra turi Barkerio dumplyčių mechanizmą, kuri palengvina kiekvieno registro paspaudimą. Pedalai šio mechanizmo neturi, todėl norint jais groti, reikia labai daug jėgos kojose. Be to, grojant ketvirtu manualu ir pedalais pradedi slysti nuo suolo… Visi šie ypatumai iš vargonininko reikalauja nepaprastos technikos, išmanymo bei garantuoja kiekvienam juos išbandžiusiam nepamirštamą patirtį ir norą čia dar ne kartą sugrįžti.
Pasivaikščioję po šį gražų Latvijos uostamiestį su savita architektūra, pamatėme, jog Liepojoje stovi ir daugiau bažnyčių. Viena iš jų - Šv. Jokūbo Romos katalikų katedra. Nusprendėme išbandyti laimę ir ten užeiti. Pasirodo, toje tamsioje ir paslaptingoje erdvėje stovi istoriniai Emilio Martino 28 registrų vargonai. Nors buvo Žolinės šventės diena, katedroje darbavosi tik viena močiutė, kuri pardavinėjo žvakes, maldaknyges ir kitą religinę literatūrą. Nedrąsiai prisistatę ir užklausę, ar būtų galima pagroti vargonais, turėjome pasitelkti net meistrą Janį per telefoną, kad įtikintume močiutę, jog mums vargonų raktus duoti yra saugu. Galiausiai pavyko ir tamsoje užsikabaroję į balkoną susiradome kur įjungti apšvietimą bei vargonų motorą ir atsisėdome ant vargonų suolo. Aušra pamatė, kad ant pedalų yra numesta medicininė kaukė bei kažkokia brošiūra ir patarė jų neliesti. Kadangi jos nepaklausiau, ištraukęs juos išgirdome, jog pedalų A klavišas yra užstrigęs ir pastoviai gaudžia. Supratome, jog kaukė ir brošiūra buvo ten padėti taip, kad pedalą laikytų pakeltą. Vos ne vos atstačiau jį į pradinę padėtį ir nusprendėme groti tik manualais. Juos išbandžius susidarė įspūdis, kad tai yra tikrai vertingas Romantinis instrumentas, bet jam labai reikia restauracijos.
Šiuo instrumentu ir baigėsi mūsų vasaros vargonų kelionės. Aušra ir aš norime tarti ačiū ne tik visiems organizatoriams, kurių dėka jos buvo sklandžios, bet ir faktui, jog jokie virusai ar infekcijos neaptemdė šių vargonų nuotykių, kaip kartais tenka patirti. Taip pat esame dėkingi Vilniaus Universiteto Kultūros centrui, kuriame darbuojamės ir populiariname didžiausius Lietuvos vargonus, esančius VU Šv. Jonų bažnyčioje. Grįžę į Vilnių pradėjome ruoštis rudens koncertams Lietuvoje ir planuoti kitų metų keliones po įvairias šalis. Beje, vienas iš projektų bus mūsų programa “Baltijos svajonė”, kurios metu atliksime muziką, sukurtą praeities ir dabarties kompozitorių iš 8 šalių aplink Baltijos jūrą (Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Danija, Vokietija ir Lenkija). Tokia muzika viename koncerte skamba tikrai retai. Tikimės, kad ir kitąmet mieliems skaitytojams turėsime ką papasakoti.
Straipsnio autorius Vidas Pinkevičius. Straipsnis publikuotas Lietuvos muzikų sąjungos internetinėje svetainėje.