Vilniaus universiteto (VU) istorijos studijų programos studentė ir VU Kultūros centro savanorė Kotryna Žuravliova sako, kad savanorystės patirtis ne tik padėjo pažinti save, bet ir darbinantis leido parodyti savo aktyvumą, drąsą ir platų interesų spektrą. Mergina pasakoja, kaip pasirinkti tinkamą vietą savanorystei ir kokia veikla tenka užsiimti.

Kotryna, kokia buvo tavo pirmoji savanorystės patirtis?

2019 m. VU Savanorių centro paskyroje pamačiau skelbimą apie organizuojamą renginį, skirtą paminėti Baltijos kelio 30-metį, tada pagalvojau, jog labai norėčiau prisijungti prie šio minėjimo ir tapti savanore. Nors buvo tikrai labai daug darbo, tačiau man buvo įdomu suprasti kaip koordinuojami tokie dideli renginiai, o besišypsančių, ten sutiktų žmonių veidai, viską atpirko. Atsimenu, jog tą vakarą, kai grįžau namo, mes su broliu klausėme ir klausėme dainos „Bunda jau Baltija“. Ta patirtis buvo išties labai įkvepianti.

Ar dar kur nors savanoriavai?

Žinoma, net keliose vietose, daugiausia renginiuose, tokiuose kaip „Walk15“ ar „AIESEC“ organizacijos stovykloje, kurioje tapau Camp leader ir vedžiau paskaitas apie emocinę sveikatą, lyderystę ir toleranciją. Taip pat, esu nemažai laiko savanoriavus „Skalvijos“ kino teatre, kuriame prisidėjau prie rodomų filmų viešosios komunikacijos.

Kaip pradėjai savanorystę VU Kultūros centre?

Per tą pačią VU Savanorių centro paskyrą pamačiau, kad yra kviečiama savanoriauti VU Kultūros centre, tuomet supratau, kad tikrai norėčiau pabandyti ilgalaikę savanorystę, nes praeitos buvo daugiau trumpalaikės. VU Kultūros centre savanoriauju jau apie metus. Žinoma, savanoriauti nusprendžiau ir dėl to, kad mane nuo pat vaikystės lydėjo kultūra, nes prosenelė visada vesdavosi į operas, baletus, spektaklius, visokių ansamblių pasirodymus. Kai buvau maža, tokia kultūra man ne visada patikdavo, tačiau kai mane jau paauglę į spektaklius pradėjo kviesti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuri buvo apskritai labai kūrybingas ir įdomus žmogus, man atrodo, kad visi atsiminimai iš vaikystės tarsi atgijo. Manau, tada panorau savanoriauti kultūros vietose ir suprasti kaip yra suorganizuojami renginiai.

Kaip VU Kultūros centras tau atrodo iš vidaus?

Aiškiai supratau, kad suorganizuoti renginį ar pastatyti spektaklį yra didžiulis darbas, tai, ką matome renginio dieną tik maža dalelė, o visa esmė – procese. Kelionė iki rezultato yra labai ilga, aš pati mačiau, kad aktoriai repetuoja, repetuoja, o štai atsitinka kažkas ir reikia viską iš pagrindų keisti. Atrodo, kad tikrai yra daug streso kūrybiniame darbe, emocijų valdymo, svarbu turėti įvairiausius įgūdžius. Pavyzdžiui, atrodytų toks paprastas dalykas kaip dekoracijos, bet ar jūs įsivaizduojate kaip kai kada sunku jas gauti? Nors man neteko šio darbo atlikti, bet mačiau kiek daug yra dirbama, kad būtų išpildyta pirminė idėja.

O ką konkrečiai veikei VU Kultūros centre?

Aš buvau kaip asistentė, kuri padėdavo atlikėjams, pavyzdžiui, susitvarkyti, ką nors atnešti, maloniai priimti renginio žiūrovus ir kt. Iš tiesų, tai buvo labai patogu savanoriauti, nes dažniausiai viskas vykdavo vakarais, kai paskaitos pasibaigę, todėl buvo lengva derinti studijas ir savanorsytę. Ir plius, šioje savanorystėje visada galėdavau likti ir stebėti, pavyzdžiui, spektaklius ar koncertus, o man tai labai svarbu.

Ar savanoriajant sužinojai kažką naujo?

Daug dalykų, bet vienas iš labiausiai įstrigusių, tai, kad atlikėjų darbas yra labai sunkus psichologiškai, pavyzdžiui, reikia už kelių minučių pasirodyti, o tu esi prastos nuotaikos, bet susikaupi ir darai taip kaip parašyta scenarijui. Arba kaip profesionaliai dirba ne tik aktoriai, bet ir režisieriai, pavyzdžiui, prieš vieno spektaklio premjerą režisierė pamačiusi, jog grupė yra didelėje įtampoje pasiūlė jiems pažaisti žaidimą su kamuoliuku. Įtampa greitai išsisklaidė, o aktoriai ne tik pralinksmėjo, bet ir susikoncentravo laukiančiam darbui. Man, tai buvo labai netikėta.

Kaip manai, kokias galimybes tau atvėrė savanorystė?

Pirmiausia, tai savanorystė man labai padėjo darbinantis, nes kai nuėjau pas darbdavį, galėjau papasakoti kiek daug visko esu nuveikusi savanoriaujant. Manau darbdaviui, tai rodė, jog esu aktyvi, drąsi ir turinti daugybę interesų. Taip pat, per savanorystę man atrodo, aš save daug labiau pažinau, pavyzdžiui, po savanorystės su vaikais aš aiškiai supratau, kad mokytoja dirbti negalėčiau, o štai renginių organizavimo darbas man labai patiktų.

Interviu paruošė Vilniaus universiteto Savanorių centras.