Vilniaus universtiteto liaudiškos muzikos ansambliui „Jaunimėlis“ pastarieji metai buvo ypatingi – 2021 m. buvo minimas kolektyvo įkūrimo 50-metis. Nepaisant pandemijos sukurtų barjerų renginiams, kolektyvas suorganizavo net du koncertus Puvočiuose ir Vilniuje, skirtus šiai sukakčiai. Su džiaugsmu pasitikus jubiliejų ir toliau tęsiant kolektyvo istoriją, ansamblio vadovas Bronislovas Glovickis ir choreografė, šokių grupės vadovė Gabrielė Kulienė dalinasi įspūdžiais bei patirtimi.
Norisi pradėti nuo pat pradžių. Papasakokite, kokia buvo pirmoji jūsų „Jaunimėlio“ repeticija?
Bronislovas Glovickis: Pradžioje visuomet būna sunku, bet labiau pamenu savo reakciją išvydus patalpas, skirtas atlikėjams. Įsivaizduokite, 5 kv. m. kambariuke vos vos sutilpome, nes viduryje stovėjo stalas, o iš abiejų jo pusių pastatyti suolai. Tada ir šokėjai neturėjo salės – repetavo koridoriuje, todėl visada nesutardavome su dėstytojais, nes vykdavo paskaitos, o mes ten dirbome.
Gabrielė Kulienė: Artimiau su „Jaunimėliu“ susipažinau, kai į repeticiją mane pasikvietė buvusi šokių grupės vadovė Donata Šimkūnaitė. Repeticijos pradžioje buvau stebėtoja, vėliau pačiai teko atsistoti priešais šokėjus. Prisipažinsiu – bijojau, drebėjo kojos, jaučiausi nejaukiai, nes kai kurie studentai buvo vyresni už mane. Bet kokiu atveju viskas praėjo sėkmingai, buvau priimta šiltai ir palaikančiai, todėl esu jiems labai dėkinga.
Vadove, diriguojate „Jaunimėliui“ nuo 2000-ųjų, o 2020-ieji buvo jubiliejiniai, nes minėjote savo kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Ar įsivaizduotumėte gyvenimą be didesnio kolektyvo?
Bronislovas Glovickis: Ko gero – neįsivaizduoju. Atsukus laiką atgal – lankiau dabartinę Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą ir buvau didžiulio kolektyvo – styginių orkestro narys, kuriame grojo apie 50 moksleivių, vieni jaunesni, kiti vyresni. Beje, mane muzikuoti priėmė nuo trečios klasės, nors kitus priimdavo tik nuo ketvirtos. Aštuntoje klasėje buvau pakviestas į mokytojų kamerinį ansamblį. Baigus mokyklą, įstojau į tuometinį Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir dar besimokydamas grojau universiteto liaudies šokių kolektyvo „Vėtrungė“ kapeloje.
Kaip prasidėjo rutina su muzika, taip ir tęsiasi iki šiol. Iki 1992 m. vadovavau Vilniaus pedagoginio universiteto Liaudies dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ orkestrui ir kapelai. Po to – kaimo kapelai „Vilnelė“ ir kitiems. Gerai pamenu to meto akimirką, kai su folkloro kolektyvu „Radasta“ išvykome koncertuoti į Norvegiją, bet grįžome para vėliau – teko skubėti ir persėsti į ansamblio „Šviesa“ autobusą, kuris iškart pajudėjo Švedijos link. 2000 m. pradėjau dirbti su „Jaunimėliu“, pirmą repeticiją tuometinis vadovas Arūnas Bundonis padėjo natas, o ten buvo gerai pažįstamas kūrinys – „Vakaruškos“! Taip turėjo vadintis asmeninis kūrybinės veiklos dvidešimtmečio koncertas, deja dėl įvesto karantino Lietuvoje, šventė neįvyko.
Buvote atlikėjo ir vadovo pozicijose, todėl įdomu – kaip su laiku keitėsi kolektyvo nariai, ar skiriasi studentai dabar nuo tų, kurie kolektyvą lankė prieš dvidešimt metų?
Bronislovas Glovickis: Tiesą sakant, skiriasi – dabar jaunimas yra daug imlesnis, laisvesnis, aktyvesnis ir įdomesnis. Tada, nors praėjo keli metai po Nepriklausomybės atgavimo, studentai tik po truputį ėmė atsipalaiduoti ir kūrybiškai veikti. Dabar labai įdomu stebėti jaunuolius, nes tarsi pats su jais augi ir kartu mokaisi. Šiuolaikiniai jaunimiečiai turi įdomių minčių, kurios praverčia organizuojant koncertus ar kitus reikalus. Nors paprastas, bet kolektyvui svarbus įvykis – naujų narių krikštynos – kiekvienąkart skiriasi, nes „Jaunimėlio“ nariai sumąsto kažką naujo, kuo toliau, tuo labiau stebina.
Bronislovas Glovickis (J. Auškelio nuotrauka)
Miela vadove, vadovaujate šokių grupei nuo 2017 metų, paatviraukite, kaip sekėsi pradžioje ir kaip dabar?
Gabrielė Kulienė: Vadovas Bronislovas Glovickis atėjo į „Jaunimėlį“ su dideliu patirties bagažu, bet aš, neslėpsiu, tuo pasigirti nelabai galiu. Iki „Jaunimėlio“ buvau ilgametė kitų kolektyvų šokėja, šokių mokytoja, moksleivių šokių kolektyvo vadovė, bet dirbti su studentais – man buvo iššūkis. Pirmieji metai reikalavo daug pastangų – su šešiomis šokėjų poromis turėjome paruošti programas Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventei „Gaudeamus“ ir visos šalies Dainų šventei, o kaip žinia, tai vieni iš svarbiausių ir didžiausių renginių kolektyvams.
„Jaunimėlyje“ esu apie 5 metus, be jo sunku įsivaizduoti savo gyvenimą. Nors pradžioje daug nervinausi, panikavau, blaškiausi, kartais ir abejojau, dabar turiu žymiai daugiau patirties. Matau kaip kartu tobulėjame ir kaip išaugo kolektyvo gretos – šoka 25 nuostabios asmenybės, per mėnesį gebame parengti bent vieno koncerto programą. Su kolektyvu augame drauge, vienas kitam padedame, o svarbiausiai – žengiame koja į koją.
Kokios buvo maloniausios akimirkos su „Jaunimėliu“?
Bronislovas Glovickis: Jų buvo tikrai nemažai, pavyzdžiui, pirmais vadovavimo metais dalyvavome festivalyje „Linksmoji armonika“ (Utenoje), kuriame ne tik koncertavome, bet ir varžėmės su kitais kolektyvais dėl komisijos ir žiūrovų simpatijų bei prizų. Tuomet a. a. Jurgis Gaižauskas buvo žiuri pirmininkas, kuris „Jaunimėlį“ gyrė ir apžėrė komplimentais – „kolektyvas labai jaunas, energingas, kūrybingas, atrodo, kad tarsi neturi ribų“. Kitaip savo kolektyvo ir nevertinčiau – nuo santūrių kolektyvų išsiskiriame gyvybingumu, polėkiu, todėl dažnai gauname aukščiausius įvertinimus ir apdovanojimus.
Pasirodydavome ir kituose renginiuose bei nemažai keliavome. Viena įsimintiniausių kelionių buvo į Jungtines Amerikos Valstijas. Neslėpsiu, buvo tokių, kurie abejojo mūsų kompetencija ir net šaipėsi, bet mes išvykome ir parodėme, ką sugebame – atsiliepimai buvo puikūs, apie „Jaunimėlį“ rašė seniausias ir be pertraukos Čikagoje leidžiamas lietuviškas laikraštis „Draugas“. Mūsų kolektyvas nėra ten žinomas, nes tik tąkart apsilankėme Amerikoje. Prieš tai keliavome po Europos šalis, buvome nuvykę ir į Rusiją.
Be to, vienas iš svarbiausių ir įspūdingiausių kolektyvo įvertinimų – 2006 m. „Jaunimėlis“ pripažintas geriausia kapela ir kolektyvu Respublikinėje liaudies muzikantų šventėje „Linksmoji armonika”.
Gabrielė Kulienė: Malonių akimirkų buvo labai daug, bet bent kelias aš visada atminsiu. 2019 m. vyko ansamblių festivalis „Vilnensis“, kuriame „Jaunimėlis“ ir KTU tautinio meno ansamblis „Nemunas“ atliko bendrą kūrinį „Mūsų dienos kaip šventės“. Choro atliekama daina skambėjo labai gražiai, o šokėjai sukūrė vizualią istoriją. Ne paslaptis, kad „Jaunimėlyje“ renkasi ne profesionalai, o liaudies šokio entuziastai (kurie net nebūna šokę!), todėl didelio darbo ir įdėtų pastangų dėka, naujieji nariai pirmąkart pasirodė didžiulėje festivalio scenoje. Buvau sužavėta, net ašara nuriedėjo – kiek daug galima pasiekti kai dirbama bendromis jėgomis.
Nepamiršiu ir 2018 m. Dainų šventės su „Jaunimėliu“. Pasibaigus ansamblių vakarui, kolektyvų nariai dažnai kilnoja vadovus – ir aš buvau ne išimtis. Mane jaunimiečiai pradėjo mėtyti, o pas juos tiek euforijos ir džiaugsmo, kad pamatę kokį pažįstamą, skubėjo pasilabinti ir pasidalinti įspūdžiais, todėl begaudančių pradėjo mažėti. Užteko momento suprasti, kad aš ore ir yra galimybė nukristi ant žemės. Nepaisant to, likę trys šokėjai mane sugavo ir viskas baigėsi gerai.
Vis tiek maloniausia, kai kas paglosto širdį ir pagiria mus iš šalies. Džiaugiuosi komentarais, kad „Jaunimėlis“ labai šiltas ir draugiškas kolektyvas, kuris vis nenustoja stebinti ir tobulėti.
Gabrielė Kulienė (nuotrauka J.Auškelio)
Per 50 metų „Jaunimėlis“ suformavo savo identitetą. Kokia yra kolektyvo vizitinė kortelė?
Gabrielė Kulienė: Man asmeniškai – nuoširdumas. Prieš porą metų, koncertuojant stovykloje Puvočiuose atlikome finalinį kūrinį „Mūsų dienos kaip šventės“, po kurio žiūrovai – kaimo močiutės pradėjo dainuoti autentiškas dzūkiškas liaudies dainas. Be galo jautri akimirka tiek klausantiems, tiek patiems jaunimiečiams, nes ašaros riedėjo visiems. Koncertų metu dalinamės šiluma ir meile, o kai gauname tą patį grįžtamąjį ryšį, suprantame, kad su žiūrovu kalbame ta pačia meilės Lietuvai kalba.
Bronislovas Glovickis: „Jaunimėlis“ yra ne tik žaismingas, bet ir šiltas, gebantis gražiai bendrauti su publika. 2012-iais gavus „Aukso paukštės“ nominaciją, už geriausią liaudiškos muzikos ansamblį ir vadovą, publika po kiekvieno kūrinio mums skyrė audringus plojimus ir šūksnius. Kaip Gabrielė užsiminė, mes dalinamės meile kitiems, todėl nuoširdumas yra mūsų vizitinė kortelė.
Jaunimiečiams linkiu visuomet būti linksmiems, žvaliems, energingiems ir
mylintiems mūsų meną ir, žinoma, Lietuvą!
Bronislovas Glovickis
Išlikite tokie kūrybingi, energingi, nepamirškite meilės šokiams, muzikai, dainoms,
visam tautiniam menui ir siųskite ją žiūrovams.
Gabrielė Kulienė