Rimanto Venckaus spektaklio „Heraklis 2020“ recenzija

Autorė Agnė Girsaitė

                       „Heraklis 2020“ – tai Vilniaus universiteto Dramos teatro spektaklis, kuriuo režisierius ir teatro trupė siekia pagerbti pirmąjį 1570 m. Vilniaus universitete (o tuo pačiu ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) pastatytą ir suvaidintą spektaklį apie Heraklį – „Hercules“.

                       Negaliu neigti, jog atėjusi į spektaklį, kurio aprašas eilinį kartą dvelkė praeities įtaka, pagalvojau – gal jau gana? Gal jau gana kurti apie praeities herojus? Gal jau gana kapstytis praeities vertybių lobynuose? Gal pagaliau reiktų atsigręžti į „dabar“? Laimė, paskutinei minčiai dar nespėjus pasivyti praeitos, buvau maloniai nustebinta: nors begaliniai „Heraklio 2020“ inspiracijos klodai slypi praeities tekstuose ir pats režisierius po spektaklio premjeros kalbėjo apie tai kaip nuo praeities nevalia nusisukti, tačiau vis tik tai pirmas Vilniaus Universiteto Dramos teatro spektaklis, kuriame jutau tokį didelį norą aktualizuoti dabartį. Tai, manau, yra didžiausia šio spektaklio stiprybė, bet prieš gilindamasi į ją, kaip į svarbiausią kūrinio aspektą, norėčiau apžvelgti kitus dalykus:

                       Vaidyba.

                      Šį sykį mano dėmesį absoliučiai pasiglemžė personažai, tarnaujantys žiūrovui veikiau kaip trumpalaikis komiškas atodūsis. Atrodo, jog būtent dėl trumpo šių personažų sceninio laiko, aktoriams pavyko labiau įsigilinti į personažų „paskirtį“ ir taip uždėti akcentus ant tinkamų žodžių ir judesių. Keista, kad kone visus šiuos man širdin kritusius veikėjus įkūnijo vienas ir tas pats aktorius – Dominykas Barusevičius. Premjeros dieną Barusevičius vaidino ir laukus niokojantį Kretos jautį, ir charakteringąjį Kentaurą Nesą, ir dailųjį Nemėjos liūtą, ir „tvartų valdovą“ Augėją.  Mano manymu, aktorius buvo vienas iš nedaugelio, kuris savo personažą sugebėjo kurti ne tik jau parašytu ir iškaltu tekstu, bet ir dikcija bei kūno kalba. Beje, kituose spektakliuose jis vaidina ir Heraklį.

                      Kitas aktorius, kuriam bus skirtos mano pagyros, yra Vytautas Naujokas, vaidinęs Euristėją – valdovą, kuriam pasižadėjęs Heraklis turėjo atlikti savo garsiuosius dvylika žygdarbių. Spektaklyje sukurtas Euristėjo vaidmuo man priminė rungtynių komentatorių: kiekvieno Heraklio žygio metu publika mato kampe, bačkoj, tupintį Euristėją, kuris vis mėgina kaip nors pašiepti Heraklį, jam pakenkti ar perkalbėti jo priešininkus. Manau, su tokiu Euristėjo vaizdavimu Naujokas puikiai susitvarkė, nes nebijojo būti komišku, satyrišku, nes įdėjo pastangų ir spigiai sucypti, ir sekundei pakeisti mimiką, kurią gal net ne kiekvienas žiūrovas suspėjo pastebėti.

                      Vienintelis dalykas, kurio vėl ir vėl linkiu trupei, yra kontaktas. Aktoriai be priekaištų moka savo tekstą, savo pozicijas, savo choreografiją, bet vis tik visa tai dažnai atrodo nenatūralu. Nenatūralu tai, kad vieno veikėjo veiksmas prasideda dar negavus atsako iš kito personažo, kad tekstas užlipa ant veiksmo, kai kito personažo veiksmas dar nė nėra pasibaigęs. Tokiais momentais net tikėjausi, kad vienas iš aktorių sustos ir užrėks „Ne! Blogai! Pakartojam!“ ir vėl matysime „repeticijos“ sceną. Tačiau tai vis neįvykdavo ir todėl panašu, kad aktoriams nesisekė galvoti apie kitus veikėjus, geriausiu atveju – tik apie savojo išpildymą. Manau, kad reikėtų pasistengti priešais save matyti tokį personažą, kuriam, kaip ir tau pačiam, kiekvieną kartą pauzės susidėlioja skirtingai ir žingsniai baigiasi vis kitoje vietoje – matyti realų, o ne savaime nuolat tobulai veikiantį personažą.

                       Kostiumai ir rekvizitai.

                      „Heraklis 2020“, kaip ir visi iki šiol mano matyti Vilniaus Universiteto Dramos teatro spektakliai, sakyčiau, meistriškai išnaudojo savas galimybes ir istorines, o šiuo atveju mitines, aplinkybes sugebėjo sukurti iš paprasčiausių kasdienos objektų. Šio spektaklio statybinė medžiaga – metalinė statinė. Su šiuo rekvizitu, kaip spektaklyje „Vivat Academia“ su paprastu akmeniu, personažai publikai parodė skirtingas erdves, miestus, aplinkybes. Džiugu, kad spektaklio scenografija ne užgožė istoriją, o ją papildė.

                      Daug funkcijų spektaklyje atlieka ir Heraklio lankas, viename žaviausių momentų tapęs netgi jaučio ragais. Toks rekvizito ir kostiumų dialogas yra puikus pavyzdys kaip vienai spektaklio sričiai gali pagelbėti kita.

                      Labiausiai vykę kostiumai, mano manymu, pasirodė hesperidžių scenoje, kurioje taip pat žaviai kaip visos merginos atrodė ir pati hesperidžių Obelis (Greta Aleksynaitė).

                    Apšvietimas ir muzika.

                      Negaliu pasakyti, kad spektaklio apšvietimas pasirodė kažkuo išskirtinis. Vienintelė vieta, kurioje tikrai jutau šviesos komplimentus istorijai, buvo scena Hade. Požemių pasaulį nutvieskusi pikta žalia spalva tikrai suteikė scenai mistikos ir nesvarumo jausmo. Manau, su šviesomis dar būtų galima paeksperimentuoti.

                      Vis tik visiškai priešingą pastabą turiu spektaklio muzikai. Mano manymu, muzika pernelyg dažnai ir pernelyg drastiškai mėgino iš anksto nuteikti žiūrovą scenai ir poveikiui, kurį toji scena turėtų suteikti savaime. Lygiai taip pat drąsiai muzika staiga nutyla ir veikėjai, o tuo pačiu ir publika, lieka nejaukioje tyloje, į kurią muzika turėtų veikiau palengva įsilieti. Toks muzikos „kapojimas“ muziką pavertė akcentu, transliuojančiu maksimalią emociją, o norėtųsi, kad garsas būtų subtilus prieskonis, praturtinantis veiksmą.

                       Na, o dabar, apžvelgusi skirtingas spektaklio sritis, noriu sugrįžti prie to, ką laikau didžiausia spektaklio „Heraklis 2020“ stiprybe, – dabarties aktualizavimą. Juk ne veltui prie Heraklio vardo atsirado prierašas „2020“. Šis spektaklis, nors sėmėsi įkvėpimo iš amžius jau skaitomų mitų, pasakoja istoriją apie šiuolaikinį herojų ir jo paieškas savyje. Spektaklis prasideda nuo „repeticijos“ scenos – aktoriai vaidina aktorius, kurių laukia užduotis suvaidinti spektaklį apie Heraklį. Repeticijų scenoje pagrindiniam herojui – Pauliui – iškyla dilema: ar jis tikrai yra „pakankamas“ būti tokiu herojumi? Spektaklio eigoje į Heraklio žygdarbių siužetą įsipina dar kelios „repeticijų“ scenos, kuriose minėtoji dilema vėl ir vėl iškyla. Paulius Ivanauskas – Heraklio vaidmens atlikėjas ir pagrindinis veikėjas – dvejoja savimi, tačiau būtent tai jį padaro šiuolaikišku herojumi, kuriuo jį laiko visa spektaklio trupė. Šiuolaikinis herojus – tai dvejojantis herojus, ieškantis, kartais pralaimintis ir vėl besikeliantis. Manau, kad „repeticijų“ scenų įtraukimas buvo svarus sprendimas šiuolaikinio herojaus idėjai perteikti, tačiau gaila, jog spektaklis, tarytum, neužsibaigia šia gaida. Spektaklį baigiame gedėdami Heraklio, o ne Pauliaus. Be to, „repeticijų“ scenose norėjosi mažiau teatrališkumo, kad „realybę“ nuo „vaidinamo spektaklio“ būtų galima atskirti ne tik pasikeitus aktorių kreipiniams vieni į kitus, bet ir dikcija, laisvesniais ir ne tokiais sustyguotais judesiais.

                      Kitas būdas, kurį režisierius pasitelkia norėdamas aktualizuoti dabartį, atsiskleidžia ne tik „Repeticijų“ scenose, o viso spektaklio metu. Nuo pat pradžių sudėtingus monologus lydi laisva ir neretai netgi komiška interpretacija: Euristėjo nesupratimas, kaip Heraklis apskritai įveikia tuos neįmanomus žygdarbius, ir nuolatinis kabinėjimasis; pašaipos herojams, kurie taip lengvai yra Heraklio apgaunami (Atlantas – Vytautas Žemaitis, kuriam Heraklis per sekundę vėlei užkrovė dangaus naštą); sunkių graikiškų pavadinimų neištarimas; šaržuoti veikėjai, atitinkantys šiuolaikinius stereotipus (Heraklio ir Dejaniros–Martynos Jūraitės  tarnaitė Austėja Šmigelskaitė – tikra serialo liežuvautoja, Diomedo ir Oinėjo palaikymo komanda – gryniausi XXI a. socialinių medijų „sekėjai“). Manau, kad toks lengvas žaidimas mito erdvėje priartina dabartinį žiūrovą prie spektaklyje vaizduojamų situacijų ir parodo mitinius herojus kaip lygiai tokius pačius žmones, turinčius užmojų, klystančių, pavydinčių ir mylinčių.       

                       Nors naratyviniame mene ne visai tradiciška žudyti pagrindinį veikėją, bet, manau, kad šio spektaklio pabaiga buvo pasirinkta tikslingai. Mirus herojui, kiti veikėjai, o tuo pačiu ir publika, yra kviečiami ieškoti to herojaus savyje. Tik aplinkui nelikus to, kuriuo žavimasi, atsiranda poreikis būti panašiu, prilygti ir perkopti jo užkeltą kartelę. Tikiu, kad būtent šiuo kvietimu užsibaigė režisieriaus ir trupės rašytas dialogas tarp praeities ir dabarties. Tikiu, kad kiekvienas buvo pakviestas būti herojumi, kad kiekvienas iš šio spektaklio išėjo žinodamas, jog „dabar“ irgi bus „kažkada“ ir ateityje kažkas gręšis į mus kaip į mitinius ir, rodos, neprilygstamus herojus.

2020//09//14