VU Kultūros centras kviečia visus VU bendruomenės narius pasinerti į folkloro meną ir drauge mokytis kalendorinių švenčių sutartinių bei Advento–Kalėdų dainų, Pradžia gruodžio 2 d. 18 val. Nuo 19 val. prasidės Advento–Kalėdų dainų mokymai, VU Didžiojoje auloje (M.K.Čiurlionio g. 21). Įėjimas laisvas.
Gruodžio 2 d. 18 val. per Kalendorinių švenčių sutartinių mokymus pasinersime į žiemos, pavasario, vasaros ir rudens kalendorinių švenčių sutartinių mokymąsi. Jas galima ne tik giedoti, bet akcentuojant apeiginę, maginę paskirtį, jas įprasminti, pasitelkiant choreografinį folklorą.
Viliamės, kad šokamosiomis sutartinėmis susidomės ne tik akademinis jaunimas, bet ir kiti VU darbuotojai, besidomintys senosiomis mūsų tautos tradicijomis ir norintys išsaugoti savo etninę savastį. Mokytis padės VU folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai ir meno vadovė Milda Ričkutė.
Sutartinės – itin archajiški polifoniniai lietuvių liaudies kūriniai. Tai rodo ir tekstai, ir choreografija, ir muzikinės ypatybės. Nežiūrint sutartinių archajiškumo (o galbūt kaip tik dėl to) stebina jų tobulumas, užbaigta forma, daugiabalsumo tipų įvairovė. Jose nepaprastai įdomiai į vieną visumą susipina muzika, žodis ir judesys. Muzikinis išraiškingumas, savitas ritmas su dažnomis sinkopėmis, kerinti monotonija veda ir atlikėją, ir klausytoją į magišką pasaulį, kone meditacinę būseną.
Ypač paveikios šokamosios sutartinės: saikingi, dažnai iškilmingi šokio judesiai – vaikščiojimas ratu, kryžmiškai arba vienos poros priešais kitą, pasišlubčiojant, patrepsint – (visa tai taip pat rodo seną sutartinių kilmę) – žiūrovą veikia užburiančiai. Šiuolaikinis žmogus giliai jaučia sutartinių jėgą, jų apeiginę prasmę.
Sutartinės, atsiradusios priešistoriniais laikais lietuvių liaudies apyvartoje, greičiausiai, ritualinėse apeigose, tačiau randančios kelią ir į šiuolaikinio žmogaus širdį, yra įtrauktos į Reprezentacinį pasaulio Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Gruodžio 2 d. nuo 19 val. Advento–Kalėdų dainų mokymai. Per advento laikotarpį lietuviai stengėsi susilaikyti nuo pasilinksminimų ir giedodavo tik šventas giesmes, kurios paryškino santūrią Kalėdų laukimo nuotaiką, bei specifines advento-Kalėdų dainas, kurias laikė tokiomis pat šventomis, kaip ir giesmes.
Advento-Kalėdų dainos buvo paplitusios ir gyvavo daugiausia rytinėje - apie Ignaliną ir Švenčionis, pietrytinėje Lietuvos dalyje - Dzūkijoje, kiek mažiau Rytų Aukštaitijoje. Keletą advento-Kalėdų dainų užrašyta Suvalkijoje ir Žemaitijoje.
Šios savitos advento-Kalėdų dainos buvo dainuojamos per visą adventą iki Trijų karalių, o kartais net ligi pat Užgavėnių. Kitu metų laiku ir kitomis progomis jos nebuvo dainuojamos.
Advento-Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš specifinių teksto elementų. Visų pirma, tai refrenai – jie formuoja savitą, su niekuo nesupainiojamą poetinį stilių. Čia vyrauja tokie refrenai, kaip „kalėda“, „kalėdzieka“, „lėliu kalėda“, „leliumai“, „aleliuma“, „aladumai“, „oi lėliu lėliu“. Įdomu, kad šie priedainiai praktiškai nepasitaiko kitų žanrų dainose.
Kitas ryškus bruožas, išskiriantis advento-Kalėdų dainas iš viso mūsų dainų masyvo, yra savita jų struktūra. Daugelis šių tekstų yra šakotinės kompozicijos, tai yra juose žmogiško gyvenimo ir išgyvenimų vaizdai gretinami su gamtos motyvais. Dar galima priminti, kad gamtos ir žmogaus sferų gretinimas yra būdingiausias kaip tik seniausioms mūsų dainoms.
Seniau šių dainų savita simbolinė kalba tarsi užpildė advento ir Kalėdų laikotarpio apeiginį turinį, o dabar jos dainuojamos jau kitais tikslais – pramoginiais ir pažintiniais. O tie, kurie suvokia šių dainų unikalumą ir senumą, dainuodami junta jų melodijų ir tekstų magiją, jaučia ir estetinį malonumą.
