Rimanto Venckaus spektaklio „Margiris“ recenzija

Agnė Girsaitė

2018-ųjų gegužės 2 d. Vilniaus universiteto teatro salėje debiutavo režisieriaus Rimanto Venckaus spektaklis „Margiris“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Kazio Inčiūros pjesę.

Spektaklis „Margiris“ skiriamas Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dėl šios priežasties ir dėl pačio spektaklio pavadinimo nekyla abejonių, jog kūrinio dėmesio centre suksis patriotizmo ir herojiškumo įvaizdžiai. Margiris – legendinės Pilėnų pilies vadovas, o legenda apie Pilėnų žmonių pasirinkimą patiems prieš save ir artimą pakelti ranką, o ne palikti tai kryžiuočių kalavijams, jau spėjo tapti ikonišku pasipriešinimo simboliu.

Pats režisierius Rimantas Venckus teigia: „Spektakliu nesiekiama istorinės ar etnografinės autentikos – praeitis ištirpsta dabartyje“. Išties, unikali autoriaus istorinio ir etnografinio kontekstų interpretacija nekėlė problemų sekti spektaklio veiksmą, nes galų gale be to, kas aprašyta Vyganto Marburgiečio kronikose, apie Margirį ir Pilėnus žinoma labai nedaug. Taigi, nors spektaklio metu užsimenama, jog Pilėnai esą Punia, vaizduojama Margirio meilės istorija – visa tai lieka ne faktais, o dalimi meninės vizijos.

Didesnį dėmesį patraukė režisieriaus mintis, jog praeitis ištirpsta dabartyje. Šią idėją kūrinys perteikia dvejopai. Viena vertus „Margiris“ – tai pažadinimas to, kas pamiršta, tai praeities grąžinimas į aktualumo ribas, priminimas tiek žiūrovui, tiek, ko gero, patiems aktoriams ir kitiems kūrybinės komandos nariams, kokie įvykiai mums – lietuviams – sudarė sąlygas vadintis tauta ir ja išlikti. Antra vertus, teatro scenoje praeitimi paremtas siužetas susimaišo su netradiciniu jo pastatymo būdu. Veikėjai veikia tuščioje scenoje, kurią skirtingais momentais užpildo tik besikeičiančių spalvų šviesos, o moderni muzika, kurią spektakliui sukūrė Andrius Šiurys, susipina su personažų balsais sklindančiomis liaudies dainomis. Manau, šie du aspektai – praeities atgarsis dabarčiai ir to aktualizavimas – yra pagrindinė misija, kuriai atlikti buvo skirtas spektaklis „Margiris“.

Spektaklio trukmė – dvi valandos. To nesitikėjau ir likau maloniai nustebinta, jog aktoriai, kurių dauguma viso spektaklio metu vaidino ne vieną ir net ne du vaidmenis, nė sykio nesuklydo sakydami monologus ir kalbėdami dialogus ar bent jau neleido žiūrovams to pastebėti. Ko gero, didžiausią įspūdį paliko Paulius Bareika, atlikęs Barėno vaidmenį. Aktorius personažą, kuriame tarpusavy simbiozėje gyvena rimtumas ir savitas komiškumas, puikiai atskleidė ir dikcija, ir kūno kalba. Taip pat iš daugelio išsiskyrė aktorius Andrius Rokas, atlikęs Talkmanto vaidmenį. Įdomu buvo stebėti vis augančią personažo isteriją, kuriai palaipsniui pasiekti kulminaciją, kaip įrodė aktorius, nereikia daug laiko scenoje. Tiesa, daugelio personažų apsuptyje, kur kiekvienas jų turi savą siužetinę liniją, nublanksta pačio pagrindinio veikėjo – Margirio – svarba, tačiau galbūt tai tarnauja spektaklyje išsakytai idėjai „visi už vieną ir vienas už kiekvieną“, kuri iškelia ne individo, bet bendruomenės svarbą.

Itin žaisminga ir iš viso „Margirio“ veiksmo išsiskirianti scena – Barėno ir Žvalgūno (aktorius Konrad Zytkowski) dialogas. Šis dialogas yra viena labiausiai šypseną keliančių spektaklio dalių dėl to, jog personažai yra gerokai įkaušę, todėl sąveika tarp dviejų charakterių labai laisva ir, drįsčiau teigti, natūralesnė nei kitose scenose. Tačiau spektaklio eigoje sužinome, jog būtent šis dialogas yra viena iš Pilėnų katastrofą paskatinusių priežasčių. Taip minėtoji scena pati savaime tampa tragikomedija, nes didžiausias juokas keliamas ten, kur tyko baisiausia nelaimė. Šią sceną galima laikyti ir neakivaizdžiu bandymu parodyti lietuvių santykio su alkoholiu neigiamas pasekmes bet kuriuo istoriniu laikotarpiu.

Turbūt labiausiai estetinį pojūtį patenkinusi scena buvo Aušrūnos (aktorė Neda Čekavičiūtė) įvilktuvės, vaidilučių susibūrimas prie amžinosios ugnies aukuro. Grakštūs judesiai, lengvos medžiagos kostiumai ir šaltas apšvietimas scenai suteikė šiokio tokio mistiškumo, o vyraujanti moteriška aura bent minutėlei pakerėjo ir netgi bandė užmaršinti, kad Pilėnų laukia mūšis.

Negaliu neigti, jog turint omeny, kad viso spektaklio metu sceną užpildo tik prožektorių šviesos, natūralu buvo tikėtis pabaigos tokios, kokia ji ir buvo – nutviekstos intensyvia raudona spalva. Nepaisant to, paskutinioji „Margirio“ scena, kurioje Pilėnų žmonės pasirenka degti laužus patys sau, buvo pakankamai paveiki. Galbūt papildomo kartėlio pridėjo paskutinį kartą arčiau žiūrovų pribėgusi mergina, galbūt tai visos trupės susibūrimas scenos gale, galbūt muzika, o gal visų šių dalykų visuma.

Žinoma, tobulumui ribų nėra ir nors trupėje vaidina aktoriai mėgėjai visad norisi prašyti dar. Dar daugiau atsipalaidavimo scenoje, dar intymesnio ryšio su veikėjais, dar artimesnio kontakto su kitu, esančiu scenoje. Tačiau, mano manymu, spektakliu „Margiris“ Vilniaus universiteto Dramos teatras įrodo, jog tikrai išaugo pavadinimą „Minimum“ ir šios trupės laukia tik dar tobulesni darbai. To visiems šios trupės nariams ir linkiu – dar.