Kazio Inčiūros „Margiris“ VU Dramos teatre

(Režisierius Rimantas Venckus)

Nuo pat Vilniaus universiteto Dramos teatro, anksčiau žinomo kaip trupė „Minimum“, spektaklio „Margiris“ pradžios stengiausi ieškoti, prie ko prisikabinti. Buvo nelengva. Tačiau tik kritika (kartais — tiksli ir pagrįsta, kartais — iš piršto laužta) leidžia tobulėti. Tad pasistengsiu įvardinti bent po vieną trūkumą kiekvienoje pasirodymo srityje.

Kostiumai (Dalia Kiaupaitė) buvo įspūdingi ir eilinį žiūrovą (tokį kaip aš) tikrai privertė nusikelti į XIV amžių. Tiesa, vargu, ar jie yra idealiai autentiški (pavyzdžiui, kalavijai ar vainikai), tačiau nepriekaištinga autentika nėra spektaklio kūrėjų tikslas.

Be galo džiugina tai, kad neseniai remontą išgyvenusioje (kaip ir spektaklyje vaizduojama Pilėnų pilis...) Vilniaus universiteto teatro salėje vis labiau skoningai išnaudojamos vaizdo (Santautas Kabelka) bei garso (Juozas Sakalis) efektų galimybės ir ypač tai, kad jų ne per daug (galbūt vietomis net galėjo būti daugiau). Tiesa, tą liepsnos peršokimą nuo vieno kadro prie kito būtų galima užglaistyti.

Matomas sceninio judesio įdirbis (Kamilė Narkutė): nors studentų, susirenkančių ne iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, o iš chemijos, medicinos, teisės, filosofijos ir kitų fakultetų, galimybės nėra pačios aukščiausios, tačiau nė vienas choreografinis pasirodymas nepriverčia spekuliuoti, ieškant jo prasmės; priešingai, švariai ir nuosekliai įkūnyta būtent ta dvasia, kurios reikia konkrečioje scenoje: kryžiuočių ordino pompastikoje ar vaidilučių šokio sakralume. Tenka pripažinti, jog kiek pritrūksta sinchrono.

Muzika (Andrius Šiurys) sukurta taikliai, o dainos (beje,  pasirinktos pačių aktorių),  mielos bei paprastos, nors ir vėlgi, ne idealiai „limpančios“ prie konteksto: mergelės, savo bernelį ruošiančios joti į karą, elegija, nors ir „nesipjauna“ pagal melodiškumą, savu turiniu kiek prasilenkia su vestuvėmis. Kita vertus, pasiilgusiems stebuklingai ilgesingo liūliavimo siūlau iš anksto pasiruošti diktofoną vaidilučių scenai.

Bene smagiausia ir įdomiausia — stebėti aktorius: draugus, su kuriais teko kartu repetuoti metus. Kartu lipant ant scenos galima pamatyti kitų tobulėjimą, vis gilesnį įsijautimą į konkretų personažą, tačiau tik sėdint žiūrovo vietoje pasimato milžiniškas jų kaip aktorių apskritai potencialas. Esu tikras, kad ilgametis VU teatro vilkas Andrius Rokas, šįkart įkūnijantis Gedimino pasiuntinį Talkmantą, kiekvieną kartą gali nustebinti natūraliu charakterių perteikimu — jo žodžiai, emocijos ir gestai liejasi taip laisvai, tarsi vaidinti net nereikėtų. Ramiau ir elegantiškiau Talkmantą vaidina Egidijus Šustauskas. Jeigu tektų rinktis tik vieną gestą, būtent Augusto Kaminsko pasirinktas idealiai įkūnytų kronistą, įkyriai bandantį šlietis prie viršesnių ordino riterių. Tačiau šįkart rankos nėra surištos.               

Žvalgūnas (Konrad Žitkovskij) ir Barėnas (Paulius Bareika) užtikrintai pelno dar tik pradėto šlifuoti deimanto titulą. Didysis ordino magistras Teodoras Ditrichas fon Altenburgas (Vytautas Žemaitis) vartosi kaip inkstas taukuose, gavęs vaidmenį, reikalaujantį pompastiškos retorikos — jam tai idealiai tinka. Tiesa, kituose pasirodymuose šį vaidmenį atliekantis jau minėtas Andrius Rokas atranda jame rafinuoto ciniko bruožų. Regis, vyriausiosios vaidilutės Graudės personažas kaip nulietas atitinka Eglės Nefaitės asmenybę: ekspresyvumo ir magijos jai turbūt pavydėtų pati Eglė Žalčių karalienė. Kita aktorė, Greta Aleksynaitė, nenusileidžia, pateikdama kitokį šio personažo paveikslą: jos Graudė žiūrovą paperka santūriu paslaptingumu. Vorilė (Austėja Šmigelskaitė) ir Dangis (Dominykas Barusevičius) — nuostabiai įkūnyta užsispyrusi ir karingos dvasios punėnų pora, ištikima savo kraštui ir valdovui bei pasiryžusi aukotis dėl vienas kito bei savo genties. Jiedu įkvepia žiūrovą tikėti, jog prie šalies ateities iš esmės gali prisidėti nebūtinai savo rankose laikantis kalnus garbės, bet ir turintis gerą širdį, lydimą drąsos. Austėja Mikalčiūtė yra kiek santūresnė Vorilė už savo bendravardę kolegę. Pjesės herojus Margiris (Paulius Ivanauskas) yra lyg Goethe‘s Fausto priešingybė: antrasis išgyveno Mefistofelio gundymus, pirmasis — asmenines aistras. Esminis skirtumas čia tas, kad Faustas įveikia Mefistofelį, o Pilėnų kunigaikščio atveju ne jis pats valdo savo pagundas, bet pastarosios valdo jį. Tačiau aistrų stumdomas valdovas būtų nuobodus charakteris, jeigu aktoriui nepavyktų perteikti kunigaikščio vidinės kovos: kiekvienąkart, prieš pasiduodamas aistrai, Margiris būna vos per plauką nuo jos įveikimo, vos centimetro pritrūksta iki to, ką galėtume pavadinti išmintingu sprendimu. Aistringumu, regis, nenusileidžia ir Verneris fon Ransdorfas (Vytautas Naujokas): jis akimirkai leidžia patikėti nuoširdžia meile, ir tuoj vėl pasineria į pyktį. Tiesa, šiam kryžiuočiui vertėtų suvokti, kad tyla scenoje gali būti geresnis sąjungininkas, nei lietuviams lenkai Žalgirio mūšyje. Tulpė yra švelni ir, kaip pats Punios kunigaikštis sakė, „lepi kaip gėlelė“ — jeigu Margirį iš dalies galima lyginti su Faustu, tai Tulpė vienareikšmiškai yra tapati Margaritai. „Lepią gėlelę“ ypač elegantiškai įkūnija Monika Žižiūnaitė ir Donata Grigalionytė; tuo tarpu Aistės Raulinavičiūtės Tulpė yra „žemiškesnė“. Anglų rašytojas Gilbert Keith Chesterton‘as žinomas kaip „paradoksų meistras“, pats pavydėtų taip nuostabiai bei paradoksaliai vienas kitą papildančių Tulpės bei jos sesers asmenybių derinio: Aušrūna stebina savo principingumu, ir, nors ištraukus pavienes frazes, galėtų būti vadinama kaprizinga ir impulsyvia boba, finale priverčia užduoti retorinį klausimą, ar nebuvo oresnė už patį Margirį bei išmintingesnė už Barėną. Ryškiausiai šias savybes atskleidžia Neda Čekavičiūtė; Martyna Jūraitė leidžia pajusti pačios Aušrūnos abejones, o Greta Klimkaitė šios moters portrete netgi apčiuopia moteriško švelnumo gyslą.

Vis dėlto, kai kuriems aktoriams iš Andriaus Roko reikėtų pasimokyti natūralios vaidybos. Impulsas turi ateiti palaipsniui, o ne lyg sau iš anksto „sausai užprogramavus“, kuriame scenos taške stovint ar kuriuos žodžius tariant supykti, nuliūsti ar apsidžiaugti. Scenos geografija ar teksto dinamika yra puikus orientyras, tačiau būtent natūralumas yra tai, dėl ko žiūrovas renkasi ne kiną, o teatrą.

Keletoje scenų žodžiai tariami neaiškiai, tačiau ne tiek neaiškiai, kad tai iš esmės trukdytų mėgautis spektakliu. Į „Margirį“ atėjusiam žiūrovui linkiu iš karto nenusivilti: mažiausiai įtraukianti scena yra pati pirmoji, kur apie lietuvius pasakojantys ordino riteriai vieni prieš kitus maivosi ir pasisakymus komentuoja lyg paaugliai, prieš kameras žaidžiantys repo dvikovą. Vėliau azartas ir nuolatinis savęs klausinėjimas „kas bus toliau?“ auga. Tiesa, pabaiga atrodo kiek ištęsta. Šis spektaklis yra vienas iš tų, kurių kulminacinį įvykį žiūrovas žino vos įėjęs pro teatro duris ir dairydamasis savo krėslo arba perskaitęs spektaklio pavadinimą: juk Margiris turi susideginti. Galbūt todėl tiesioginio postūmio punėnams arba bent aliuzijos į finalą ir paskutinę sceną teko lūkuriuoti kokį pusvalandį, į kurį tilpo pusantro sunkiai „įsipaišančio“ Tulpės monologo ir sentimentais persunkta Dangio bei Vorilės atsisveikinimo scena. Tiesa, atmetus tai, scenarijus džiugina tradiciškai nuoseklia struktūra: aiškiai matoma užuomazga, intriga, kulminacija ir atomazga. Vis dėlto, scenarijuje vertingiausi yra punėnų uliavojimo dialogai: pjesės autorius Kazys Inčiūra į personažų lūpas įdeda gražų, senoviniais žodžiais praturtintą rimuotą tekstą, žiūrovui leidžiantį pasigardžiuoti tokiais išsireiškimais kaip „Ne guolyje tukti, / Čiulpt savo taukus, kaip tai daro barsukai.“ arba „Tai tik trečią dienelę / siaučiam vestuvėse — jūs jau pavargote / ir kaip nasturtos nuleipot vidurdienį” .

Trupė tobulėja. Vilniaus universitete teatras mylimas. Jeigu „Hinc itur ad astra“ pretendavo būti nuobodžiausiu  spektakliu, tai „Margiris“ neabejotinai yra vienas įdomiausių. Dedu viltis, kad jis trupę nuves (ir Trupė nuves jį) ne į vieną teatro salę bei festivalį ir teatru užkrės atsitiktinį prašalaitį arba jo išsiilgusį, spektaklių lankymui ištikimą lyg punėną teatro gurmaną.

Gabrielius Zaveckas