Balandžio 26, 28 d. buvome pakviesti žiūrėti neįprastos Vilniaus universiteto teatro Dramos trupės „Minimum“ premjeros. Lotyniškai pavadintas spektaklis „Hinc itur ad astra“ (liet. „Iš čia kylama į žvaigždes“) žiūrovui pateikė retą (o gal net naują) eksperimentinį žanrą, kuriam pamatus padėjo publicisto Povilo Sigito Krivicko kūryba, o subtilios meninės gyvasties suteikė Justino Marcinkevičiaus tekstai iš poemos „Pažinimo medis“. Spektaklis afišose pavadintas „edukaciniu spektakliu“, ir iš tiesų tai peržengia tradicinio teatro rėmus, nes režisierius imasi drąsios užduoties – datomis nusėtą istorinę medžiagą paversti žiūrovui įdomiu, nenuobodžiu , įtraukiančiu reginiu, teatralizuota paskaita, pagerbiančia iškilios ir reikšmingos asmenybės - Vilniaus Universiteto rektoriaus bei astronomo Martyno Počobuto atminimą. Šiai užduočiai įgyvendinti režisierius pasirinko žaismę, išmonę bei kiek ironišką požiūrį į istoriją. Tokį teatrą gerąja prasme galėčiau palyginti su gausiai iliustruota istorine knyga, kurioje kiekvienas faktas palydimas spalvingais piešinėliais.

Neatsitiktinai spektaklio pradžioje žiūrovą pasitinka „lektoriai-profesoriai“, kurių šiame spektaklyje yra net trys: energingas ir daug faktų žinantis „profesorius“ ( Vytautas Žemaitis) bei dvi priešingas prigimtis įkūnijančios lektorės: viena pasižyminti konservatyviu mąstymu (Martyna Jūraitė arba Greta Klimkaitė ), o kita – šiuolaikinė moteris (( Neda Čekavičiūtė ). Lektorių susirinkę klausosi ir „studentai“ (akt. Paulius Bareika, Gabrielius Zaveckas, Egidijus Šustauskas, Austėja Šmigelskaitė, Austėja Mikalčiūtė, Eglė Nefaitė, Aistė Raulinavičiūtė, Dominykas Barusevičius, Konrad Žytkowski, Monika Žižiūnaitė, Viktoras Fedorenko). Būtent studentai šiame spektaklyje yra toji grandis, kuri kaip klijai apjungia šitą eklektinę ir šelmišką atskirų paskaitoje vaidinamų istorinių etiudų bei lektorių dėstomos informacinės medžiagos dėlionę. Į studentus žiūrėti įdomu net tada, kuomet jie sėdi kėdėse scenos šonuose ir tiesiog stebi veiksmą, vykstantį scenos viduryje: kiekvienas „studentas“ viso spektkalio metu išlaiko individualizuotą personažą bei yra nuolat gyvas: kas nosį krapšto, kas per paskaitą užmiega, kas neklauso ir šnabždasi. Stebėdamas juos nenoromis išties pasijunti kaip auditorijos suole.

Netrukus po profesorių įžangos išvystame pirmąją „vaidinamą“ sceną, prasideda spektaklis spektaklyje – į sceną įžengia senelė (Agnė Baristaitė arba Agnė Kuginytė) ir vaikas (Greta Aleksynaitė arba Justyna Vansovič). Berniukas kartu su senele vaidinantis sceną Vingio parke iškelia labai paprastą klausimą: „Kas tas Martynas Počobutas“? Į šį klausimą atsakymas pateikiamas akademinės valandos trukmės teatrinėje paskaitoje.

Verta paminėti, kad šiame spektaklyje, išskyrus atsisveikinimo su Lietuva polonezą sukūrusio Oginskio

( Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas) sceną, beveik visos kitos „vaidinamos“ scenos yra duetinės. Taip pat svarbu paminėti, kad spektaklio režisierius net ir čia renkasi kiek chuliganišką sprendimą – nemažai personažų įkūnija nuolat vis kitais rūbais bei perukais persirengiantys tie patys aktoriai. Tuo režisierius lyg stengiasi žiūrovą perspėti, kad „mes nesistengiame vaizduoti istorijos, o ją žaidžiame“. Istoriniai personažai susitinka su Martynu Počobutu skirtingais laikotarpiais bei atskleidžia tam tikras astronomo bei rektoriaus charakterio savybes, išpažintas vertybes ir siekius.

Scenoje matome jauną Martyną Počobutą (akt. Matas Baltrėnas arba Vytautas Naujokas) besišnekučiuojantį su tėvu (akt. Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas). Martynas vaizduojamas idealistu, kuris nuo mažumės rinkosi ne patį lengviausią kelią – prieš tėvo valią. Kalbėdamas apie savo ateities viziją jis išreiškia norą tapti jėzuitu vienuoliu. Tuo pačiu žiūrovas jau spektaklio pradžioje išvysta dar vienos garsios giminės pabaigą – Martynas Počobutas renkasi skaistybės įžadus ir sunkią vienuolio dalią mainais už galimybę mokytis nemokamai.

Šį epizodą tęsia profesorių pašnekesys su studentais. Taip žiūrovas interaktyviai ir neprievartaujamas sužino apie Martyno Počobuto karališką ir neprasčiokišką kilmę. Staiga esame nukeliami į sapnišką erdvę, kur jaunas Martynas Počobutas išreiškia savo susižavėjimą žvaigždėmis bei polinkį tapti astronomu. Po truputį matome aiškius spektaklio kontūrus, kuomet veiksmas varijuoja tarp masinių, gaivališkų ir sapną primenančių scenų, studentų ir profesorių intarpų bei „vaidinamų“ istorinių scenų, kurios yra šio spektaklio pagrindinis variklis.

„Kadras po kadro“ Martyno Počobuto (akt. Andrius Rokas) personažas susitinka vis su kitais veikėjais - su įtakinguoju vyskupu Masalskiu (akt. Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas), priešingą pasaulio supratimą turinčiu išmintinguoju Vilniaus Gaonu (Jurgis Valančauskas). Šių scenų išvada – ir skirtingų tikėjimų, kilmės bei pasaulėžiūros žmonės gali vienas kitam suteikti naudingų gyvenimiškų pamokų. Gaoną vaidinantis aktorius pasižymėjo scenine įtaiga bei intensyviu personažo vidiniu gyvenimu. Kiekvieno teatralizuoto susitikimo metu su su skirtingais personažais aktorius Andrius Rokas demonstruoja gebėjimą ne tik įsikūnyti į istorinę asmenybę, bet ir parodyti ją kamavusius jausmus bei emocijas.

Vėliau nustebima viena gražiausių ir ištaigingiausių Karnavalo scenų, kuri pademonstruoja spektaklio režisieriaus Rimanto Venckaus talentą (su choreografės Kamilės Narkutės pagalba) lengvai, su humoru sukurti scenoje šėlsmą, siautulį ir sukelti įspūdį, kad iš tiesų žiūrovas yra kažkokios laiko neapibrėžtos šventės dalimi.

Įsimintina taip pat observatorijos fundatorės kunigaikštienės Oginskytės–Puzinienės scena, kurioje , nepaisant laiko ir vietos vienovė principo, jos ir šiuolaikinės žurnalistės konfliktą įkūnijančios aktorės (Justa Vansovič ir Agnė Kuginytė arba Greta Aleksynaitė ir Gabrielė Baristaitė) parodo, kad ir neprofesionalūs aktoriai gali pademonstruoti organišką vaidybą bei šelmišką sąmojį, kuris „paima“ publiką ir įtraukia šimtu procentu į trumpos, šmaikščios bet paveikios scenos viesulą. Čia humoristiniam efektui panaudojamos ir asmeninės studentų teatro aktorių kompetencijos, pvz., Puzinienę vaidinanti aktorė be akcento prabyla lenkiškai.

Scena seka sceną ir galiausiai Martynas Počobutas susitikęs su karaliumi Poniatovskiu (Matas Baltrėnas arba Vytautas Naujokas) bei Janu Sniadeckiu (Vytautas Naujokas arba matas Baltrėnas) išeina pelnyto „amžino poilsio“. Spektaklis užbaigiamas itin gražiu finalu, kuriam įspūdingą grožį suteikia estetiški scenografės Dalios Kiaupaitės sprendimai.

Turiu pripažinti, kad muzika šiame spektaklyje kiek nuvilia, nes neįgyvendina pagrindinės užduoties, kurią turėtų atlikti gerai sukurta ar parinkta muzika. Asmeniškai jutau, kad skambanti muzika negyvena bendro gyvenimo su režisieriaus sprendimais ir aktorių vaidyba, o skamba lyg būtų atkeliavusi iš kito konteksto, lyg grotų pati sau.

Režisierius pasirinkdamas dinamišką scenų kaitą, neįpareigojančią bei lengvą, ant satyrinių ašmenų ribos vaikščiojančią spektaklio formą, išlaiko žiūrovo dėmesį iki pat galo. Šis spektaklis nėra tipinė teatrinė drama ar komedija, tad ją reiktų vertinti daugialypiuose rėmuose – tai ir švietimo darbą atliekantis kūrinys, Vilniaus Universiteto istoriją garsinanti teatralizuota paskaita ir tiesiog gražus reginys. „Hinc itur ad asta“ dar kartą įrodo, kad spektaklį galima sukurti remiantis bet kokia medžiaga, svarbiausia nebijoti eksperimentuoti ir žaisti su teatrine forma.

Donata Kielaitė