„JEIGU VILTIS BŪTŲ APČIUOPIAMA, JĄ SUĖSTŲ KIEKVIENAS PARŠAS...“
Balandžio 27, 28, 29 d. Vilniaus universiteto teatro Dramos trupė MINIMUM pristatė savo naujojo spektaklio "Bėk, Beatriče, bėk" premjerą, sukurtą pagal J. Grušo dramą "Meilė, džiazas ir velnias". Žiūrovai galėjo stebėti, kaip grumiasi gėris ir blogis, meilė ir velnias. Scenoje emocijų kaita tiesiog virte virė. Daugiau nei valandos trukmės spektaklyje buvo galima pamatyti, kaip jauni, entuziastingi aktoriai Rimanto Venckaus režisuotoje pjesėje kuria sudėtingus, taisyklėms nepaklūstančius personažus. Scenografiją ir kostiumus kūrė Dalia Kiaupaitė, muziką – Karolina Adelbergytė, choreografiją – Kamilė Narkutė.
Pagrindinė herojė Beatričė (Eglė Kukcinavičiūtė), šiame spektaklyje atspindi visa, kas gera ir gražu. Ji nepaiso, kad su ja elgiamasi vulgariai. Pro ausis praleidžia, kai Andrius, kurį ji myli, vadina ją kekše ir dienoraštyje išrašo visas slaptas viltis ir norus apie jį. Vėliau, įspęsta į kampą, drąsiai parodo direktorei (Martyna Jūraitė), ką išgyvena ir patiria dėl savo meilės. Visi trys „džiazistai“ – Andrius, Julius, Lukas prisipažįsta Betai meilę, o ji įtikėdama tuo pati tampa auka. Ji širdingai puola bet kurioje situacijoje gelbėti savo draugus, padarydama jiems meškos paslaugą. Ir ne viskas išeina į gerą. Neturinti mamos, nežinanti, kas yra pastovumas, ji ieško prieglobsčio. Visgi visi blogi patyrimai nepakeičia jos. Pyktis, nusivylimai tarsi atsimuša nuo jos ir ji iki galo išlieka tokia pat naivi, tikinti šio pasaulio gerumu ir Juozo Grušo postulatu: „Jeigu viltis būtų apčiuopiama, ją suėstų kiekvienas paršas...“
Visiškos priešingybės šiai merginai, skaudžiose buitinėse problemose besikapanojanti Zina (Greta Klimkaitė) ir Andrius (Andrius Rokas, Algimantas Frankonis), Julius (Vytautas Naujokas, Vilius Prudnikovas, Vytautas Žemaitis), Lukas (Paulius Ivanauskas, Jurgis Valančiauskas) – spektaklio herojai, kasdien maištaujantys ir nerandantys savo idealų. Svaigalai, pasilinksminimai, vis naujos meilės paieškos – taip jie bando atsakyti į svarbiausius klausimus: kas yra gyvenimas? Kaip jį gyventi? O šalia geroji Beatričė, besistengianti visiems būti tarsi sąžinės balsas. Deja, jaunystė nėra tas metas, kai sustoji ir bandai įsiklausyti į save. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas Lukas stipriausiai išpažįsta meilę Beatričei, nes nieko daugiau neturi. Jis savanaudiškai bando ją prisirišti prie savęs, įtaigiai kartodamas: „Be tavęs tuštuma, bedugnė! Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?“ Ir tik jis vienas drįsta ginti, kai draugai puola ją.
Viso spektaklio įspūdį sustiprina bevardžiai personažai, blogio virusai, šmirinėjantys aplink herojus, šnabždantys pikčiausias jų pačių mintis. Prisėlinantys ir pasėjantys abejonę, kuri gali sugriauti viską, kuo jie manė tikintys. Žvelgiant į sceną darosi aišku, kaip realiai tai sudėta ir mūsų gyvenimuose. Ar mes patys apsprendžiam savo elgesį, ar dažnai vidiniai demonai mums pakiša mintis?!
Spektaklis atskleidžia ir vieną opiausių amžinųjų problemų – jaunosios kartos ir suaugusiųjų atskirtį, nesusikalbėjimą. Tėvai – mūsų neatsiejama būties grandis, bet Andrius ir Julius kovoja prieš savo tėvus (Vytautas Žemaitis, Andrius Rokas, Algimantas Frankonis, Jurgis Valančauskas), bandydami įrodyti savojo pasaulio teisingumą. Pasaulio su trumpalaikėmis vertybėmis, vis naujom žmonom, alkoholiu. Jie mano patys galintys apspręsti savo įstatymus. Ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek. Scenoje jie išrėkia pyktį, kad vyresnioji karta neleidžia jiems įgyvendinti tikslų, tačiau patys negali jų įvardinti. Nori bėgti nuo viso jų nesuprantančio pasaulio, bet kur bėgti?
Iš tiesų, ne visi spektakliai užsivėrus užsklandai ar užtemus šviesoms verčia kažką kratyti galvose. Lengvai pasijuokus galime išeiti ir užmiršti. Ieškoti vis naujo repertuaro, naujo pojūčio. Bet visgi yra spektaklių, kuriuos pamačius dar nesinori griebtis kažko kito. Norisi dar kartą išgyvent tą, jau matytą. Man „Bėk, Beatriče, bėk" buvo vienas iš tokių. Manau, kad ir kitiems - jauniems, lekiantiems, drąsiai sakantiems, kad jau žino, ko nori ir dar tik ieškantiems.
Ingrida Sutkaitytė
